Pastaruoju metu vis prabundu naktį, kai už lango pasigirsta dar tik brėkštančio ryto garsai. Kaskart man atrodo, kad po langais savo kojelėmis laigo stirnos – kaukši kanopėlėmis ir stebi drėgnomis akimis... Pabundu išpilta šalto prakaito, su gumulu gerklėje, ir nežinau, ką daryti – rėkti ar užgniaužti savo gėlą. Ji raitosi lyg šaltos gyvatės iš šulinio aplink mano kojas ir tempia žemyn...
Vis galvoju, kodėl taip atsitiko man, kodėl visuomet peržengiu ribas, kurių verčiau neperžengti... Kaskart atsiduriu savo liūdnų prisiminimų vingiuose, kuriuos norėčiau ištrinti, tačiau negaliu. Ir pateisinti savęs neturiu kaip.
Kiekvieną dieną nueinu prie upelio, kurio vanduo skaidrus kaip krištolas, nežinau ką ten noriu įžvelgti, gal kitą pasaulį, kuriame norėčiau gyventi, kaip Alisa Stebuklų šalyje, o gal Veidrodžių karalystėje.
Tą dieną, kai viskas įvyko, buvau jauna, kvaila, sukrėsta ir išsigandusi. Neturėjau kur eiti, kur kreiptis, su kuo pasikalbėti. Lyg išsigandęs žvėriukas, patekęs į brakonieriaus rankas. Kaltinau ir kaltinsiu tik save, kai atsidūriau Simo glėbyje. Buvau mergaitė iš gūdaus kaimo, kurios tėvai be alkoholio butelio nematė nieko... Rūkas, vien tik rūkas buvo aptraukęs jų akis ir mano gyvenimą. Purvinos kojos, juodos panagės, susivėlę plaukai ir žaidimai po senu sukežusiu stalu su visiškai nevaikiškais žaislais. Nuolatinės orgijos, muštynės ir iš alkio leipstančios mergaitės gyvenimas nedomino nieko. O aš augau ir greitai pripratau prie tokios aplinkos, kuri manęs nebestebino, kol pamačiau, kad gali būti kitaip.
Kad mama verda šiltus pietus, o ne numeta duonos riekę. Kad tėtis žaidžia su savo vaikais ir juos apkabina bei myluoja. O aš, lyg vėjyje plevenanti smilga, vieniša, palaužta ir niekam nereikalinga... Skausmas mane persekiojo nuo pat gimimo, tačiau nenumaniau, kad vėliau jo bus tik daugiau.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Ir gyveno jie ilgai, bet nelaimingai...“
Jau buvau paauglė, kai susipažinau su Simu, kuris man atrodė tobulas, tuo labiau, kad pažvelgė į tokią kaip aš. Merginą, kuri netgi neturėjo vonios nusiprausti, ir rengėsi tuo, ką atiduodavo kiti. Gerai, kad viena mokytoja man padėjo ir parūpindavo tai maisto, tai batų, galiausiai bent priglausdavo, kai padėtis namuose tapdavo nebevaldoma. O aš kaip sustiręs kačiukas ir toliau alkau meilės. Naivu, jog tikėjausi jos iš Simo. Jo šeima man atrodė tobula, šilta ir jauki – lyg mamos glėbys. Matydavau, kaip jis elgiasi su savo sese, stebėdavau iš už kampo, kaip padeda mamai parnešti sunkius pirkinių krepšius... Maniau, kad jis – mano išsigelbėjimas!
Tą vakarą mes vaikščiojome miške, kalbėjomės, bučiavomės. Tie pirmi svaigūs bučiniai pakylėja iki dangaus, tačiau dar greičiau po to, kai supranti kas vyksta, trenkiesi į iliuzijų kupiną purvą. Netikėtai išdygę kiti vaikinai žvilgčiojo į mane gašliomis akimis, o aš supratau, kad tai ne atsitiktinumas. Ne atsitiktinai aš atsidūriau čia, purvina mergaitė iš kaimo... Nežinau, ar įmanoma užgniaužti manyje kilusią baimę, kuri persekioja ir iki šiol. Tuščios akys klaidžiojo pušų viršūnėmis, lūpos virpėjo, kūnas kentė smūgius, kol jie ir manasis „išgelbėtojas“ Simas tenkino savo aistrą. Mano klasės draugas, žmogus, kuriam buvau atidavusi visus savo troškimus...
Dar ir dabar neprisimenu, kaip sugrįžau į savo namus, landynę, kurioje parpė krūva girtuoklių. Išniekinta, sukrėsta, sulyginta su žemėmis, be jokios savivertės, sugniuždyta. Aš nežinau, kodėl niekur nesikreipiau, o tik užgniaužiau savo gėlą. Nežinojau, ką galiu padaryti, ko tikėtis, maniau, kad visas mano gyvenimas toks ir turi būti. Sutryptai gėlei pakilti tarp aukštų žolynų retai pavyksta... Simo išdavystė buvo užvis skaudžiausia. Nerandu atsakymo, kodėl jis taip pasielgė, kodėl panardino mane į dar didesnį purvą? Juk ir taip buvau nuolatos žlugdoma. Matyt, jis manė, kad blogiau jau nebus tokiai kaip aš?
Nusprendžiau, kad į tą mokyklą nebegrįšiu. Kai pasijutau nėščia, mane apėmė panika. Baisiausia, kad niekieno šita mintis nei nustebino, nei sukrėtė, nei išgąsdino. O juk man buvo vos 15 metų... Savaime aišku, kad kūdikėlio nepasilikau, juk tokiomis sąlygomis užaugusi aš žinojau, kad nieko duoti negalėsiu. Netgi meilės, po to, ką patyriau ir ką turiu nešiotis su savimi. Man padėjo ta pati mokytoja, kuriai iki galo neišdrįsau atsiverti. Ji žinojo tik tiek, kad tas vaikelis nelaukiamas, ir kad tikrai juo pasirūpinti nesugebėsiu. Tiksliau, nenorėsiu. Tačiau kas gali mane kaltinti? Verčiau tegu meta akmenį...
Norėjosi išsiplėšti širdį, kad daugiau nebejausčiau – kaip toje pasakoje, kai žmogus savo pilvą pakabina ant šakos, kad daugiau nebevalgytų. Ir dabar žinau, kad jausmai – tai tikras pragaras, nuo kurio esi priklausomas, kuris tave veda ten žemyn, tamsyn, kol galiausiai nebeturi nieko. Esi tik įkalintas savo labirinte, painioje gyvenimo kelionėje, sunkiai suvokiamame savo egzistavimo tiksle.
Mokytojos dėka perėjau į kitą mokyklą viename miestelyje, o į tą kaimą niekada nebegrįžau. Tačiau viskas nebuvo taip paprasta, kaip galvojau. Žinau, kad būčiau išbridusi, jeigu būtų atsiradęs bent vienas žmogus, galėjęs mane išklausyti ir nepasmerkti. Dar ir dabar kaltinu tik save, tačiau pastarieji įvykiai, kurie dedasi pasaulyje, man sukelia tik norą garsiai rėkti. Žmonės, kur jūs einate ir ką darote? Kur dingo užuojauta ir empatija vienas kitam?
Šiandien aš esu vis dar viena, neturiu šeimos, nes perėjusi devynis pragaro ratus, manau, jau nebemoku mylėti. Kartkartėmis širdyje sušmėžuoja kūdikis, kurio atsisakiau, tačiau stengiuosi tas mintis vyti šalin. Esu viena, vieniša ir niekaip negaliu savęs neteisti... Žiūriu į pasaulį tuščiomis akimis ir tik egzistuoju, o ne gyvenu.
Baisu tai, kad gyvenu nuolatinėje baimėje. Kai neseniai pamačiau vieną iš tų baisių žmonių, kurie priartino mano egzistavimą prie bedugnės, supratau, kad turiu bėgti. Tačiau kur? Ar įmanoma man, sudaužytai sunkios Gyvenimo rankos, dar būti laimingai? Visas viltis veriu lyg žemuoges ant smilgos tikėdama, kad kažkada viskas pasikeis...
Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą, o galbūt norite išpasakoti savo patirtą gyvenimo tragediją? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „Contigo“ įsteigtą prizą – „Rush“ linijos gertuvę. „Contigo“ kuriami puodeliai yra su patentuota „autoseal“ ir „autospout“ technologijomis – patogesniam gyvenimui.
- Gertuvė pagaminta nenaudojant Bisfenolio A.
- Patentuota Autoseal technologija apsaugo nuo skysčio pratekėjimo ir lašėjimo.
- Paprasta gerti – vienu paspaudimu.
- Dangtelį galima plauti indaplovėje.
- Pagaminta iš ypač patvaraus plastiko.
- Tūris 550ml.
Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
