Nežinau, nuo ko pradėti. Norisi tiek daug pasakyti, tiek daug jausmų parodyti, norisi dangum skraidyti ir laimę nešioti. Bet viskas ne apie tai. Viskas apie Tave.
Apie žmogų, kurio tiek daug kartų maldavau sugrįžti... Kuris man išliko kaip didelis autoritetas. Tada gyvenimas atrodė toks nuostabus ir nerūpestingas.
Deja, staiga Tu susirgai. Tai mane taip liūdino, turėjom ir išsikraustyti, nes tau reikėjo ramybės. Bet pameni, aš grįždavau! Gaila tik, kad tada Tu jau būdavai kitoks.
Nenorėdavai šukuoti man plaukų, o ir žaisti su lėlėmis Tu jau nemokėjai. Tomis akimirkomis visuomet norėjau būti maža mergytė, kurios akutės, Tave pamačiusios, prisipildytų džiaugsmo, o ne ašarų.
Mergytė, kurios veidą nuolat puoštų šypsena, kurios pasaulis būtų nuspalvintas pačiomis sodriausiomis ir įvairiausiomis spalvomis, kuri džiaugtųsi lietumi, ne tam, kad tik taip, niekieno nematoma, galėtų išsiverkti, bet tam, kad basomis galėtų bėgioti po balas ir krykštauti.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mano emigracijos kaina – savo šeimą palikau dėl narkomano“
Norėjau būti mergytė, kuri džiaugtųsi sniegu, juk anksčiau Tu padėdavai man lipdyti sniego senį, tik Tu mokėdavai taip švelniai nustumti mane nuo kalnelio su rogutėmis... Norėjau vėl tapti ta mergaite, kuri džiaugėsi pavasariu ir ta maža vos prasiskleidusia žibuokle, kurią vos pražydusią nešdavau Tau – mano angelui sargui...
Žinai, ką? Aš pasiilgau. Ne, ne tų ledų ar vasaros. Aš pasiiilgau Tavęs! Žmogaus, kuris išėjo per anksti, kuriam aš leidau išeiti. Žmogaus, kurio dėka aš gyvenu. Žmogaus, kurio dėka turėjau pačią nuostabiausią vaikystę, tada laimę laikiau savo rankose...
Pasiilgau žmogaus, kuriam nebespėjau už viską padėkoti, žiūrėdama į akis. Žmogaus, kuriam aš teikiau laimę, kuris man teikė laimę, kuris buvo visas mano gyvenimas ir kurio jau nebeliko.
Palikai man tik tuštumą. Liko tik bemiegės naktys ir karšta malda, kad pasiimtum mane kartu. Liko mažas rudas meškutis, kurį padovanojai. Bet ir jis jau nebe toks. Jo širdutė jau nebeplaka. O kažkada, kažkada ji plakė! Ji plakė, kai Tu buvai šalia. Tikėjau tuo, tačiau dabar aš jau užaugau...
Jei dabar galėčiau, neleisčiau! Neleisčiau Tavęs uždaryti toje medinėje dėžėje ir paslėpti po kalnu žemių. Laikyčiau sustingusią ir šaltą tavo ranką ir nepaleisčiau. Žiūrėčiau į baltą Tavo miegantį veidą ir maldaučiau, jog pabustum, neišeitum ir pasiliktum.
Šaukčiau, kaip man Tavęs reikia. Žinau, kad kai Tu manęs šaukeisi, aš neatėjau. Manęs ten nebuvo. Atleisk už tai, bet man neleido pasilikti. Dabar viskas būtų kitaip nei tą kartą...
O tada buvo taip: maža mergaitė stovėjo šalia Tavęs, jos akys spindėjo nuo ašarų. Žalios akutės sustingo iš liūdesio. Į aplinką mažoji net nereagavo. Ji stovėjo šalia Jo ir kūkčiojo. Jos niekas negalėjo nuvesti šalin. Ji tik tvirtu balsu visiems atsikirsdavo:
– Vakar aš Jį palikau, kai Jam manęs reikėjo. Šalin. Aš niekur neisiu!
Ji sugriebė Jo jau atšalusią ranką, pasilenkė prie Jo ir pasakė:
– Ei, aš žinau, kad mane girdi, aš būsiu stipri. Taip, kaip mane mokei. Aš pažadu Tau!
Ir tada ji matė tik tą klaikų vaizdą, kai ant jai brangaus žmogaus saujomis metamos žemės. Žaliaakė mergaitė suklykė ir suklupo šalia šaltos duobės.
Ta mergaitė esu aš. Esu dabar čia, o Tu Ten. Aš čia, ten, kur mane ir palikai, bet viskas jau kitaip. Visos spalvos nublanko, liko tik pilki ir niūrūs atspalviai. Man be galo Tavęs trūksta, bet ačiū, ačiū Tau už tai, kokia esu dabar.
Taip pat skaitykite: Atviras laiškas pirmajai meilei: „Atleidžiu tau už visą sukeltą skausmą
Nuo pat vaikystės Tu man kartodavai: būk stipri ir pasitikėk savimi, viskas bus gerai, nusiramink ir neverk. Išaugau stipri ir pasitikinti savimi. Sunkiomis akimirkomis visuomet stengdavausi išlikti rami ir stipri, nors akies krašteliuose kartais ir pasirodydavo išdavikės ašaros.
Pasiilgau žmogaus, kuriam nebespėjau už viską padėkoti žiūrėdama į akis. Žmogaus, kuriam aš teikiau laimę, kuris man teikė laimę, kuris buvo visas mano gyvenimas ir kurio jau nebeliko.
Rankų nenuleisdavau niekada. Visuomet eidavau į priekį. Buvo nuopolių ir pakilimų, tačiau aš tiesiog atsistodavau ir eidavau tolyn. Kartais, kai neužtekdavo stiprumo ir kantrybės, aš ištisas dienas nesikeldavau nuo pagalvės.
Iš skausmo krisdavau žemyn, pasiduodavau, bet atgavusi jėgas vėl kildavau aukštyn. Tiesiog stengiausi būti stipri, kaip mane mokei Tu.
Ačiū, jog saugai mane ir siunti žmones, kurie spalvina mano bespalvį gyvenimą, bet žinok, jog Tavo dalis mano gyvenime liks nespalvota tol, kol Tu pats jos nepaliesi...
Aš lauksiu. Mes susitiksim, mano brangus SENELI.
Kažkada tikrai susitiksim, lauk manęs ir Tu.
Tavo vienintelė anūkė Julija
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro įsteigtą prizą – visos dienos apsilankymą Druskininkų vandens parke suaugusiam asmeniui (vertė – 30,12 € / 104 Lt).
Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras AQUA – viskas viename: poilsis, sveikatingumas, gydymas ir pramogos.
Viešbutyje AQUA ilsėkitės su šeima, Druskininkų gydykloje išbandykite natūralių sveikatos šaltinių – purvo ir mineralinio vandens – poveikį, Druskininkų vandens parke pasiduokite gerų emocijų bangai ir pasilepinkite nemokamomis pirčių programomis.
www.aquapark.lt
Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą, o galbūt norite išpasakoti savo patirtą gyvenimo tragediją?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų tikrai neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
