Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2015 04 19

Tikra istorija. „Svaigau vedusio vyro glėbyje“

Širdžiai neįsakysi – skelbia jau šimtus metų gyvuojanti tiesa. Ir išties – kaip nepamilti to, kurio širdis jau užimta? Nuo to neapsaugotas niekas, tačiau yra ir šviesioji šio reikalo pusė – bet kuri meilė atneša neįkainojamas gyvenimo pamokas. Vieną jų išmoko ir mūsų skaitytoja. Štai jos istorija...
Kai užvaldo aistra...
Kai užvaldo aistra... / Fotolia nuotr.

Buvo eilinė rudens diena darbe. Neseniai buvome persikėlę į naujas patalpas, tad pora vyriškių atėjo pabaigti reklamos darbų. Kai pamačiau vieno iš jų akis, mane tarsi nukrėtė elektra.

Vyrai darbavosi lauke, tiesiai prieš mane, prie lango, tad su vienu iš jų mūsų žvilgsniai vis susitikdavo – nusišypsodavome vienas kitam. Po to jis užėjo į vidų. Kalbėjomės tarsi daugybę metų pažįstami. Ir tai mane sužavėjo.

Pabaigęs darbus, jis man pamojavo pro langą ir išvažiavo. Bandžiau sužinoti bent jau vardą, bet bandymai buvo nesėkmingi.

Sakiau sau, kad jei lemta, jis ateis dar, ir aš sužinosiu apie jį bent kažką. Ir vieną dieną jis atėjo kaip klientas į mano darbovietę. Visa virpėjau jį pamačiusi, bet stengiausi neišsiduoti. Teko paprašyti jo dokumento ir ten pamačiau viską... Vardą, pavardę, gimimo datą. Tebūnie jo vardas Arnas.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Gaila, kad per daug greitai mane paleidai“

Šypsenos nesulaikiau, nes tikrai džiaugiausi, tačiau per tą susijaudinimą taip ir nepaklausiau jo telefono numerio. Turėjau puikią galimybę, bet nepaprašiau... Pykau ant savęs, bet nors vardą jo jau žinojau.

Kitą dieną jis turėjo ateiti dar kartą. Bet vos tik jį pamačiusi, vėl sutrikau ir vietoj telefono numerio paprašiau elektroninio pašto. Na, jis man jį užrašė, nelabai suprasdamas, kam man jis.

Juokiausi iš savęs, kad esu tokia bailė, bet nuleisti rankų neketinau. Parašiau jam laišką. Pakviečiau jį puodeliui arbatos. Vos išsiuntusi laišką, juo pasidomėjau ir sužinojau, kad jis yra vedęs ir turi šeimą. Jo atsakymo jau nebelaukiau.

Po kelių dienų, patikrinusi elektroninį paštą, vis dėlto radau jo atsakymą. Jis pasakė apie šeimą, tačiau arbatos su manimi išgerti neatsisakė. Atsiuntė savo telefono numerį.

Bendravome kelis mėnesius. Buvo nustatytas laikas, kada galiu jam rašyti, kada ne. Kažkas vis sutrukdydavo mums susitikti. Puikiai žinojau, kad noriu jo kaip vyro, bet to sakyti jam negalėjau, gerbiau jį ir jo šeimą.

Galiausiai vieną pavasario dieną jis atėjo pas mane į darbą. Susitarėme, kad susitiksime vakare ir išgersime arbatos.  Sakė man sugalvoti kur, kad nebūtų daug žmonių. Sutikau. Nekantriai laukiau darbo pabaigos. Ir sulaukiau...

Pasiūliau jam arbatą gerti pas mane namuose, mat ten išvengsime žmonių. Jis sutiko. Jaučiausi su juo tokia sava... Ir jis buvo toks savas man. Gėrėme arbatą, kalbėjomės, juokavome, laikas ėjo žaibišku greičiu. Pradėjome kalbėti apie šį susitikimą.

Staiga jis atsistojo, išsigandau, kad galbūt dėl kažko supyko, bet jis staigiai priartėjo prie manęs ir pabučiavo. Buvau nustebinta, nes slapčia apie tai svajojau, bet maniau iniciatyvos reikės imtis man ir nežinojau, ar galėsiu tai padaryti.

Aš, žinoma, po bučinio, priėjau prie jo ir tada pati jį pabučiavau. Persikėlėme į  miegamajį. Pasimylėjome. Buvo kažkas nuostabaus...

Gulėjome lovoje jau po visko, žiūrėjome vienas į kitą, glostėmė vienas kitą, kalbėjome. Negalėjau apie jį negalvoti. Tai, kas įvyko su juo, buvo tobuliausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime. Skraidžiau padebesiais. Tuo metu jis buvo mano visatos valdovas.

Tai, kas įvyko su juo, buvo tobuliausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime. Skraidžiau padebesiais.

Bendravome ir toliau, tačiau vėl susitikti buvo sudėtinga, visgi jis vedęs. Kartą gavau iš jo žinutę. Arnas pranešė, kad jo žmona rado žinutes ir dabar namuose – tarsi karo lauke. Kažkaip labai dėl jo jaudinausi, tačiau Arnas, kaip visada, tiesiog sutirštino spalvas. Tik vėliau supratau, kad Arnas, o ne jo žmona, yra paranojikas. 

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mūsų meilę primins man sudžiūvę rožių žiedai“

Tikriausiai tik dėl juntamos kaltės prieš savo žmoną jis ir nusprendė nutraukti santykius su manimi. Aš sutikau, tačiau tik su sąlyga, kad jis dar su manimi susitiks.

Sunku bendrauti su žmogumi, kuriam ne bet kada gali paskambinti ar parašyti. Ar tiesiog paprašyti, kad būtų kartu, kai man jo labai reikia. Pati žinojau, kad reikia viską užbaigti, bet delsiau. Pasakiau, kad noriu atsisveikinti, kad ir draugiškai. Vis tik norėjau pamatyti jo mėlynas akis, jo šypseną. Mes susitikome, tačiau šįkart aš pamačiau visiškai kitokį žmogų.

Viskas baigėsi taip pat, kaip ir aną kartą – mes pasimylėjome, bet viskas buvo jau nebe taip. Buvo gera, bet tam tikri dalykai mane erzino.

Jis elgėsi taip pat, bet tarsi ir kitaip. Arnas kaltino mane, kad jis vėl pas mane namuose, beveik šaukė ant manęs, jog per mane jis apgaudinėja ir meluoja savo žmonai. Tikino, kad viskas vėl pasibaigs kaip praeitą kartą.  

Paprašiau jo išeiti, nes jokiu būdu nenorėjau versti žmogaus būti su kažkuo ar juo labiau daryti kažką, ko jis nenori. Bet jis neišėjo. Jis pasiliko.

Taip pat skaitykite: Vedęs ir turi vaikų: Elo Bandžio minčių perliukai

Taip, viskas baigėsi taip pat, kaip ir aną kartą – mes pasimylėjome, bet viskas buvo jau nebe taip. Buvo gera, bet tam tikri dalykai mane erzino.

Žinojau, kad to daugiau nebebus, kad tai paskutinis kartas ir ne todėl, kad jis nusprendė viską užbaigti, o todėl, kad taip norėjau aš. Po to labai gražiai atsisveikinome, ir jis išėjo.

Jis sakė manęs niekada nepamirš, ir aš tuo tikiu. Nepamiršiu jo ir aš. Niekada.

Kartais sėdėdama darbe pro langą vis dar pamatau jį, tuomet net išmuša karštis. Kai išgirstu jo balsą, širdis kalatojasi į visas puses. Gera, nes žinau, kad ir jis niekada manęs nepamirš...

Nesigailiu dėl nieko. Turėjau puikią pamoką, puikų laiką, nuostabius pokalbius, karštą vyro glėbį, bet su vedusiu vyru neverta susitikinėti. Ir nesvarbu, ką jis žada ar kaip nuostabiai su juo jautiesi.


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai 30 € / 103,59 Lt vertės kuponą apsilankymui Druskininkų „Snow Arenoje“.

Archyvo nuotr./Pramogos „Snow Arenoje“
Archyvo nuotr./Pramogos „Snow Arenoje“

„Snow Arena“ – vienas įdomiausių ir patraukliausių Druskininkų turizmo objektų, tai vienintelis visus metus veikiantis žiemos pramogų kompleksas Baltijos šalyse. Čia veikia uždaros ir atviros lauko trasos, skirtos kalnų slidinėjimui ir snieglenčių sportui. Taip pat visus metus lankytojai kviečiami pramogauti didžiausiose pasaulyje „Snow parko“ uždarosose trasose.

Arenoje pramogų suras visa šeima: slidinėjimo mokykla, slidinėjimo inventoriaus nuomos punktas, vaikų pramogų parkas, restoranai – viskas po vienu stogu! Čia daugybė pramogų vaikams ir jaunimui – naktiniai slidinėjimai, vaikų snieglenčių stovyklos, tarptautinės slalomo varžybos ir ekstremalios varžybos baidarėmis kalnų slidinėjimui skirtoje trasoje.

Daugiau informacijos: snowarena.lt


Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos