Ne veltui yra posakis: „Niekada nesakyk niekada“. Taip sakiau ir aš. Įsivaizdavau esanti įžvalgi ir stipri moteris, tad, maniau, man taip niekada nenutiks. Deja, likimas man iškrėtė pokštą...
Vos tik grįžau į darbą po labai ilgų atostogų, iškart buvo paskirtos komandiruotės į kitą miestą. Buvau visa sutrikusi, išsiblaškiusi – negana asmeninio gyvenimo pokyčių, dar ir darbe buvo sunku įsilieti į naują komandą, naujus tikslus.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Grįžau į namus, kuriuose manęs laukė jau vienu mylimu žmogumi mažiau“
Pirmąją darbo dieną svetimame mieste jaučiausi kaip maža pasiklydusi avelė. O štai ten, po savo teritoriją, visas pasitikintis vaikščiojo JIS. Ir mano akys iškart užkliuvo!
Jo laikysena šaukte šaukė, kad jis TIKRAS VYRAS, tačiau tą dieną taip nepasitikėjau savimi ir galvoje buvau taip sumišusi, kad net nekilo mintis pažiūrėti jam į akis, nors akies krašteliu visą dieną jį stebėjau.
Kitą dieną jis toliau išdidžiai vaikščiojo, ir mūsų akys vis dažniau susitikdavo. Darbo dienos pabaigoje jis galiausiai išdrįso ateiti ir tarė: „Na, tai labas“, lyg žinodamas, kad to laukiau. Kaip vėliau paaiškėjo, jis visą dieną kaupė drąsą tam pirmajam pokalbiui.
Širdyje džiaugiausi, bet realybėje turbūt atrodžiau kaip pasimetusi višta, kukli, vos pralemenanti žodį kitą...
Taip aš pradėjau laukti savo komandiruočių, vienos, kitos, trečios. Dažniausiai jo nebūdavo, nors kiekvieną kartą tikėjausi jį pamatyti. Matėmės dar kelis kartus, vaišino kava, šnekėjome apie nereikšmingus dalykus, bet kiekvieną kartą vis labiau laukiau, kada jį pamatysiu.
Mums užtekdavo tiesiog tylėti kartu, tai būdavo neapsakomai gera, užtekdavo susikibti už rankų ir žiūrėti vienas kitam į akis. Užtekdavo užuosti vienas kito kvapą ir lėtai tirpti vienas kito glėbyje.
Deja, nutiko taip, kad pakeičiau darbą. Svarsčiau, kaip jį pamatyti, ką daryti – važiuoti, ar ieškoti kontaktų? Pamaniau, o kas jei jis turi draugę, kodėl jis manęs neieško, gal jis mano, kad aš pati turiu vyrą, o gal aš jam nepatikau, gal man tik pasirodė? Tokios ir daug kitų minčių nedavė ramybės, bet nusprendžiau surizikuoti.
Susiradau jo kontaktus ir iškart susisiekiau. Iš to jaudulio, maniau, ir širdis iššoks iš krūtinės.
Neilgai trukus susitikome, jis teigė esantis vienišas ir viskas vyko žaibiškai. Nuostabios akimirkos kartu – iškart supratau, kad pamilsiu jį. Taip ir nutiko. Taip pat žaibiškai.
Susitikdavome, kada tik mums pavykdavo: bučiniai, patys nuostabiausi žodžiai, žvaigždėtas dangus ir mes... Mums užtekdavo tiesiog tylėti kartu, tai būdavo neapsakomai gera, užtekdavo susikibti už rankų ir žiūrėti vienas kitam į akis. Užtekdavo užuosti vienas kito kvapą ir lėtai tirpti vienas kito glėbyje. Akys užsitraukdavo rūku, laikas sustodavo, ir nieko aplink nelikdavo. Tai buvo tarsi stebuklas.
Mes ir naktį abu negalėdavome užmigti, nes buvo gaila laiką skirti miegui, o ne vienas kitam. Norėjosi jausti vienas kito kvėpavimą, šilumą ir sklindančią meilę. Kalbėdavome valandų valandas. Visa tai truko keletą mėnesių.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Esu emigrantė, iš Norvegijos grįžusi dėl meilės“
Per tą laiką nuolat jaučiau, kad kažką slepia, bet gražiai išsisukdavo, kad viskas gerai. Kelis kartus bandė viską nutraukti, nesupratau priežasties, kartodavo, kad aš jam per gera, kad esu verta geresnio, o aš galvodavau: „Kokio geresnio, juk jis – pats geriausias!“.
