Ir viskas prasidėjo tą šiltą pavasarį. Aš, draugės naujas vaikinas ir pora jo draugelių. Tada mes ir susipažinom. Lyg ir nieko keisto, jis – Edvardas. Studentas, laisvalaikiu dirbantis ir žaidžiantis krepšinį. Aukštas, rudų akių, tamsių plaukų ir gražios šypsenos vaikinas.
Tas vakaras nebuvo nei kažkuo ypatingas, nei labai išskirtinis – susipažinom, išgėrėm po taurę šampano, apsikeitėm numeriais ir išsiskirstėm namo. Bet... Viskas tuo nesibaigė.
Principai nugalėjo, ir aš nusprendžiau nebelįsti į jo gyvenimą, tad tiesiog pasitraukiau.
Grįžęs namo jis man iškart parašė, ir taip pradėjom bendrauti, dažniau susitikinėti. Tada atrodė nieko rimta – dar vienas manimi susižavėjęs vaikinas, su kuriuo savo ateities tada nesiejau.
Vis dėlto viskas pasisuko kiek kitaip nei tikėjausi iš pradžių. Žinutė po žinutės, skambutis po skambučio, susitikimas po susitikimo ir... bučinys po bučinio.
Taip viskas ir įsismarkavo. Pradėjom draugauti, kasdien susitikinėti, visur būdavome kartu. Taip tęsėsi trejus metus. Keisčiausia yra tai, kad po pirmo vakaro, kai susitikom, nebuvo nė vienos dienos, kad nebendrautume, nesusirašytume.
Net tada, kai, atrodo, visiškai susipykdavome, vienas kitam skambinom, rašėm ir kvietėm susitikti. Mano broliams, sesėms, tėvams ir seneliams jis labai patiko. Brolis net paprašė, kad Edvardas taptų jo sutvirtinimo tėvu. Ir, žinoma, jis sutiko.
Tie treji metai kartu su Edvardu buvo pats gražiausias mano gyvenimo laikotarpis, kol iškilo maža problema...
Praėjus trejiems metams draugystės ir beveik bendro gyvenimo, vieną vakarą nuėjom miegoti. Atsigulėm, ir aš užmigau. Po kiek laiko jis prisiglaudė prie manęs, apsikabino, o aš per sapnus sušaukiau: „Dariau!“. Ir tada pabudau...
Supratau, kad pasakiau pačią didžiausią nesąmonę, kokią tik galėjau. Mat Darius – vaikinas, kuris man be galo patiko dar prieš susipažįstant su Edvardu. Ir, žinoma, Edvardas žinojo apie mano simpatiją Dariui, bet tikėjo, kad viskas jau seniai išblėso. O aš žinojau, kad Darius buvo tik laikino susižavėjimo objektas...
Bet tą vakarą viskas sugriuvo. Edvardas be galo įsižeidė išgirdęs vardą, kuris mano galvoje turėjo būti jau seniai pamirštas. Taip prasidėjo pykčiai, nesutarimai, Edvardas man nuolatos „prikišdavo“ tą nelemtą vakarą, tad neiškenčiau ir palikau jį. Palikau, bet taip ir nesupratau, kodėl reikėjo įsižeisti dėl dalyko, pasakyto per miegus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Pokyčių metas: 47 būdai pakeisti savo gyvenimą
Palikusi Edvardą supratau, kad padariau dar vieną didžiulę klaidą, dėl kurios ilgai gailėjausi, bet išdidumas neleido atsiprašyti ir paklausti: „O gal pradėkime viską iš naujo? Gal pasikalbėkime, išsiaiškinkime ir susitaikykime? Nejaugi taip lengvai turime nutraukti tai, ką tiek laiko statėme?“. Principai nugalėjo, ir aš nusprendžiau nebelįsti į jo gyvenimą, tad tiesiog pasitraukiau.
Diena po dienos, savaitė po savaitės, o Edvardas taip ir nepaliko manęs ramybėje. Skambino, rašė, laukė prie namų ir klausė, kodėl turėjau dėl kvailų nesutarimų jį palikti. O aš ožiavausi. Vaidinau principingą ir turinčią tvirtą žodį, kurį pasakiusi, taip ir padarysiu.
Buvau kaip mažas vaikas, nors širdis iš tolo šaukė PASIILGAU, įkalbinėjo mane jo atsiprašyti ir susitaikyti. Vis dėlto aš nenusileidau savo vidiniam balsui ir toliau vaikiau Edvardą nuo savęs sakydama, kad nesusitaikysime ir viskas nebus taip, kaip buvo prieš tai. Tada praėjo mėnuo, du, trys, keturi, o jis vis tiek nepasidavė. Vis ieškojo progų, kaip su manimi susitikti, kaip mane pamatyti. Mane tai erzino, bet viduje jaučiau didžiulį norą vėl jį apkabinti ir pabučiuoti.
Žinoma, vos tik su Edvardu išsiskyrėme, į mano gyvenimą pasibeldė kitas vaikinas – Tomas. Aukštas, liesas, žydrai žalių akių, rudų plaukų vaikinas, ką tik grįžęs iš Didžiosios Britanijos. Seniai pažįstamas vaikinas pradėjo rašinėti, kvietė susitikti. O aš, nusivylusi sugriuvusia gražia draugyste su Edvardu, atsakiau į jo paguodą.
Susitikimas vijo susitikimą, ir aš nespėjau nė mirktelėti, kaip kartu su Tomu praleidome pusė metų. Tada viskas peraugo į rimtą draugystę, jis pasiūlė man draugauti, o aš, žinoma, sutikau. Jis vėl išvažiavo į Didžiąją Britaniją dirbti ir pasikvietė mane atvažiuoti savaitei pas jį paatostogauti. Sutikau. Juk įdomu buvo pamatyti kitą šalį, kitokius žmones ir, aišku, buvau pasiilgusi Tomo rūpestingumo bei šilumos. Grįžusi iš užsienio pagalvojau, kad elgiuosi ne taip, kaip iš tikrųjų noriu.
Pasitaikė proga sutikti jį – Edvardą. Vis dar mano mylimą Edvardą.
Kokia prasmė, kai nenoriu atsibusti šalia jo, bet noriu atsibusti šalia Edvardo?
Tą vakarą mes kalbėjomės apie viską – apie tai, kaip buvo gera kartu, ir apie tai, kas trukdo vėl mums džiaugtis vienas kitu. Man buvo gera vėl klausytis jo balso, vėl matyti jo akis. Ir svarbiausia, aš jaučiau, kad jam taip pat gera sėdėti šalia manęs ir kalbėtis taip, lyg būtume susitikę po ilgo laiko, per kurį niekas nepasikeitė. Išskyrus tai, kad mes išsiskyrėm.
Ir dabar, kai praėjo beveik metai po mūsų su Edvardu išsiskyrimo, aš vis dar esu su Tomu. Bet... Per tą laiką nebuvo nė vienos dienos, kad nepagalvočiau apie SAVO Edvardą, dėl kurio galėjau padaryti tiek daug.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologiniai bendravimo ypatumai, kurie suteiks jums pranašumo
Ir šiandien, užmigdama Tomo glėbyje, aš vis dar tikiuosi vieną rytą atsibusti ne su juo. Tikiuosi atsibusti su Edvardu, kurį dar ir šiandien beprotiškai myliu.
Aš žinau, kad Edvardas manęs laukė tą ilgą mūsų išsiskyrimo laiką, domėjosi manimi ir nebuvo nė su viena mergina... O aš tiesiog bijau. Bijau palikti Tomą, kuris dėl manęs pametė galvą ir kuris stengiasi daryti viską, kad jausčiausi pati laimingiausia.
Bet kokia to prasmė, kai būdama su juo, aš nuolatos galvoju apie Edvardą? Kokia prasmė, kai nenoriu atsibusti šalia jo, bet noriu atsibusti šalia Edvardo? Kokia Tomo rūpestingumo ir dėmesio prasmė, kai man reikia Edvardo? Kokia prasmė būti su Tomu, kai aš vis dar myliu Edvardą?
Viso to prasmė yra ta, kad be galo bijau įskaudinti Tomą. Žmogų, kuris manimi rūpinosi ir tiek daug dėl manęs stengėsi. Bijau sudaužyti jo širdį, kai suteikiau jam tiek daug vilčių...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „C&D Style“ įsteigtą prizą – atpalaiduojantį pagalvės purškiklį ir rankų kremą „The Botanical Cologne of Serenity“.
Rankų kremas „The Botanical Cologne of Serenity“ dėl orginalaus atpalaiduojančio grožio recepto, kuriame dera levandos ir mandarinai, švelnina sausą, pažeistą rankų odą. Sudėtyje derantis taukmedžių sviestas maitina ir apsaugo odą nuo išsausėjimo. Ji išlieka pamaitinta ir subtiliai pakvėpinta maloniu levandų aromatu.
Atpalaiduojantis pagalvės purškiklis „The Botanical Cologne of Serenity“ praturtintas levandų ir mandarinų eteriniais aliejais, kurie sukuria kvapnią oazę – jus nuramina ir atpalaiduoja. Naudojimas: 15 min prieš miegą purkškite patalynę ar miegamąjį kambarį, išsaugokite puikią savijautą.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
