Darbai, kuriems atlikti reikia kokių dviejų darbo dienų, palyginus su mokytojo arba mokslo darbuotojo mėnesiu. Ir čia neįskaitant statybinių atliekų išvežimo, kurio kaina šokiruoja dar labiau.
O tai reiškia labai paprastą dalyką – kad jei per dvi dienas pats neuždirbi 550 eurų, gali spjauti ant savo magistro diplomo ir „Senukuose“ nusipirkti laužtuvą.
Nuo čia ir prasideda pirmas kartas. Pirmas kartas, kai teoriškai gali sumokėti, bet praktiškai nei smegenys išneša, nei ranka kyla. Pirmas kartas, kai norėdamas atnaujinti interjerą, turi atsiklausti savivaldybės. Ir nebe pirmas kartas, kai supranti, kokioj anomalijų zonoj gyveni, kur žmonių optimizmas tiesiogiai proporcingas trumpėjančiai atminčiai. Tik Aušra Maldeikienė nuo beviltiškumo vos sulaiko ašaras.
Na, bet grįžkim prie nacionalinės remonto specifikos. Tas vyriausybės nutarimas, reikalaujantis detaliai informuoti apie remonto planus ir kaimynų apsaugos priemones, priimtas „pačiu laiku“ – kai samdyti statybininkus tampa ekonomine nesąmone. Žinoma, „normalioj“ valstybėj reikia trumpinti ne tuos, kurie piktnaudžiauja, t.y. triukšmingai remontuoja po darbo valandų, o kontroliuoti visus ir priversti juos parašyti popieriukų, kuriuos būtų galima svarstyti, atsakinėti ir nurodinėti. Nes tas, kas ištaikys laiko, likusio, pvz. nuo mokytojavimo arba dėstymo universitete, savo rankomis padaryti kažkokį paprastą remonto darbą, turi apie tai tiksliai žinoti prieš 7 dienas.
Puiki valstybinės politikos įkūnytoja – 3 aukštais žemiau gyvenanti pensininkė, kuri pirmą ir paskutinį remontą darėsi 1962-ais metais, t.y. Tarybų Sąjungos ekonomikos „klestėjimo“ metais. O gal ir iš viso nedarė, nes butą Naujamiestyje, pastatytą karo belaisvių rankomis, už tėčio arba vyro nuopelnus jai padovanojo valstybė.
Taigi net nuo garso, ataidinčio iš namo palėpės, jai nuo sienų atseit byra plytelės. Tos, iš 62-ųjų. Ir visa tai ji dėsto apimta isterijos ir, žinoma, nevalstybine kalba. Dabar valstybė jau kita, nei ta, kuri butą dovanojo ir, atseit, kitokia. Tačiau būdas perteklinius suvaržymus pateikti kaip prevenciją nori nenori primena sovietinio aparato „rūpestį“ piliečiais. Bet apsimeskim, kad sutapimas atsitiktinis. Juk Lietuvoje dar per mažai popieriukų ir piktybiškai ignoruojama tiesa, kad biurokratijos lygis atvirkščiai proporcingas piliečių gerovei.
Nieko, laiko aš turiu ir rašyti moku. Galėsiu kas savaitę rašyti po naują raštą dėl 2 val. darbo per dieną, vieną kartą per savaitę. Arba sukombinuoti kokį darbų grafiko algoritmą, nes realiai neturiu supratimo, kam kada rasis laiko. Dar pagalvosiu ar neparašyti skundų ir dėl vakarinio triukšmo nuomojamam bute – kuo mažamečių arkliukų trypimas ir žviegimas virš galvos skiriasi nuo trinktelėjimų plaktuku ir grąžto? Tegu varo parazituojantys „ekspertai“ su savo decibelometrais ir matuoja.
Beje, turiu įkvepiantį pavyzdį – pažįstamą, kuris absoliučiai negali toleruoti, kai jį tąso sveiko proto stokojantys biurokratai. Jis juos tąso jų pačių biurokratiniais metodais – tikrina įstatymus ir nutarimus, rašo raštus, teikia ieškinius teismui. Ir laimi. Beje, be advokato. Nes valstybės tarnyboje pilna teisinių anafabetų, nekalbant apie teoretikus, niekada nieko nerealizavusius praktiškai, kurie ir kuria tokius nutarimus. Tačiau geroji žinia – „teisybė Lietuvoje yra!“.
Nepatyrusiam piliečiui remontas šiandien yra ir tragedija, ir komedija viename.
Bet grįžkim prie praktinių klausimų. Nepatyrusiam piliečiui remontas šiandien yra ir tragedija, ir komedija viename. Buto remontą legaliai dirbančios firmos sąmatą darė du kartus – viena apskaičiavo 3 kartus didesnę sumą, nei galėjau įsivaizduoti, kita – 50 proc., bet gi nesam tokie naivūs, kad tikėtume, jog eigoje gerokai nepabrangs. Galime keikti eurą ir melagius, kurie teigia, kad litinės kainos nepasivertė 1:1 į eurines.
Dar, šalyje, kurioje „Palmolive“ dušo želė kainuoja dvigubai nei Jungtinėje Karalystėje, mus toliau gąsdina, kad nevažiuotume statybinių medžiagų į Lenkiją. Aš dar nevažiuoju, bet vis dažniau pasvarstau, kad būtų visai neblogai ten persikelti su viskuo – Rzeczpospolita vienaip ar kitaip vis tiek mūsų tėvynė. Tik šitoj pusėj maždaug kas dešimtmetį siaučia nepagydomo neadekvatumo maras.
Graudžiai juokinga, kai paskaičiuoja kainą už elektros instaliaciją – nors ji yra ir nereikia daryti nuo nulio – 600 eurų. Bet sužinai, kad kažkas suplojo 2000 eurų ir turi būti laimingas, kad papigiai pasiūlė.
O šiaip remontas prasideda nuo to, kad nusiperki 15 maišų statybinėms atliekoms, o tolimesnį etapą pasiekęs kolega sako – „tu ką? reikės x10 tiek“. Na, bet gyveni ir mokaisi.
Tęsinys, manau, bus.
Strelkabelka.lt yra dviejų autorių tinklaraštis apie dvi gyvenimo ir asmenybės puses: kietą ir minkštą, racionalią ir juslingą, ironišką ir sentimentalią. Strelkos ir Belkos gyvenimo būdas per kūno ir proto praktikas, psichologiją, patiekalų receptus, restoranų bei kitų dalykų apžvalgas. Tinklaraščio paskyros socialiniuose tinkluose: Facebook ir Instagram
