Yra daugybė tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kad tai tiesa: kai kurie žmonės net su visomis smulkmenomis pamena savo buvusius gyvenimus. Tai patvirtina ir JAV Virdžinijos universiteto medicinos fakulteto profesoriaus Iano Stevensono bei kitų garsių medikų, pavyzdžiui, Raymondo Moody bei Stanislavo Grofo tyrinėjimai.
Pasak jų, praėjusių gyvenimų patirtis turi įtakos mūsų polinkiams, gabumams, skatina ar trukdo elgtis vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, garsieji genijai, kaip anatai W. A. Mozartas būdamas ketverių, ne tik sugebėjo atlikti sudėtingus muzikos kūrinius, bet ir pats kūrė nuostabią muziką. Praėjusių gyvenimų tyrinėtojai sako, kad paaiškinti tokį unikalų talentą vien paveldėtomis savybėmis vargu ar įmanoma. Juolab kad jo šeimose ir giminėje niekas tokiais ypatingais gabumais nepasižymėjo.
Kodėl vienas itin gabus, o kitas – niekam tikęs? Vienas gražus, o kitas – ne. Vienas turtingas, o kitas – vargšas? Visa tai apsiprendžia karmos dėsnis, veikiantis visus buvusius ir dabartinį gyvenimą (kaip sakoma, ką pasėsi, tą ir pjausi).
Daugelis šeimyninių problemų, sako, taip pat susijusios su buvusiais santykiais praeituose įsikūnijimuose. Pasak šių reikalų tyrinėtojų, daugelis nelaimingų sutuoktinių buvusiuose gyvenimuose galbūt buvo priešai ar padarė vienas kitam kažką negero ir pan. Pasitaiko, ir taip, kad vienas jų buvo netgi nužudęs kitą. Neištikimybės ir neapykantos šaknys kartais slypi labai tolimoje praeityje. Tačiau skolas reikia gražinti, netgi labai senas.
Žinomas japonų mokslininkas Hiroshis Motoyama knygoje „Karma ir reinkarnacija“ pateikia tokį pavyzdį: „Mano tėvai riejosi kaip šuo su kate, ir kai buvau dar vaikas, išsiskyrė. Iki šiol negaliu be jaudulio prisiminti vieno jų kruvinų muštynių epizodo. Net po skyrybų antroji tėčio žmona kenkė mano mamai. Nors mano mama man atrodė tikras angelas, ir ilgai laužiau galvą, kodėl ji turėjo taip kentėti? Tik po daugelio metų supratau, kad tokios situacijos – ne atsitiktinumas, jos turi priežastį, slypinčią tolimoje praeityje. Mano mama – giliai tikintis žmogus, ji supranta karmos dėsnius. Palaipsniui ją aplankė suvokimas, kad kadaise ji baisiai elgėsi su mano tėčiu, užtat dabar turi atpirkti tą elgesį nuosavomis kančiomis. Mama pasiryžo šimtą dienų pasninkauti ir melstis, kad išvalytų savo karmą, padėtų tėčiui, pačiai sau ir būsimiems palikuonims.
Maldų ir meditacijų metu atsiskleidė mano tėvų karmos istorija: Viename iš praėjusių gyvenimų mano mama buvo vyras, vienas iš imperatoriaus ministrų. Mano tėtis tada buvo Korėjos atstovas, kuris tiekdavo japonams gabius amatininkus korėjiečius ir stengėsi taikiai spręsti abiejų valstybių konfliktus. Jis buvo gražiai priimtas rūmuose ir gyveno ten ne vienerius metus. Bėda ta, kad jis per daug sužinojo apie politinio Japonijos gyvenimo niuansus ir ministras (mano mama šiame gyvenime) nutarė, kad jis per daug pavojingas bei apsiėmė jį nužudyti.
Taigi, buvę gyvenimai turi daug įtakos dabartiniam, ir viena iš pačių svarbiausių užduočių – išmokti besąlygiškai mylėti. Ką tai reiškia? Tai meilė be jokių sąlygų, be principų „aš – tau, tu – man“. Meilė – tai Visatos egzistavimo pagrindas. Tame gyvenime, į kurį pakliūsime po mirties, realybė kuriama mintimi. Tai ir pagalvokite, ką mes galėtume sukurti mintimis, kurios pilnos neapykantos, pavydo ir pykčio?
Besąlyginė meilė – labai plati sąvoka. Tai mamos meilė vaikui: ką jis bepadarytų, mama visada jį pateisins.Tai ir meilė gamtai. O ji realizuojama per uždavinius, kuriuos turime išspręsti savo planetoje, savo šalyje, savo šeimoje, darbe. Taip mes mokomės besąlyginės meilės socialinėje sferoje. Bet pačios sunkiausios pamokos, kurių turime išmokti – tai santykiai su antrąja puse.
Daugumai mūsų žemiškoji laimė susijusi būtent su šeima. Tie, kas už jos ribų, tampa mažai svarbūs arba visai nesvarbūs. Tačiau, norint išmokti besąlyginės meilės, reikėtų mylėti ne tik vyrą/žmoną ir vaikus, bet ir savo tėvus, visus giminaičius, draugus, galų gale visus žmones.
Moterims neretai būdinga sureikšminti savo vyrą, bijoti, kad jis ją paliks, imti pavydėti, nekęsti visų moterų, su kuriomis jis bendrauja, taigi palaipsniui paskęsti neigiamose emocijose. O jos juk niekur nedingsta: pirmiausia užnuodyja artimiausią moters aplinką – jos vaikus ir giminaičius. Jei moteris nedaro išvadų, šeima ima byrėti arba moteris suserga. Neapykanta, kitų smerkimu galima „užsidirbti“ meningitą, encefalitą, prarasti regėjimą ar klausą. Visa tai duodama tam, kad būtų atsipeikėta ir apsižiūrėta: meilės ir rūpesčio reikia ne vienam žmogui, o daugybei tų, kurie yra šalia.
Kaip atsikratyti neigiamos šeimyninės karmos? Žinovai sako: kad ir kaip sutuoktiniams būtų sunku – likti drauge, nesiskirti. Ugdyti kantrybę, semtis išminties. Lengviausia – išsiskirti, vėl sukurti naują šeimą. Bet ir ten atsivys naujos problemos, o dar prisidės naujų likimo smūgių. O kitame gyvenime – vėl viskas iš naujo. Ir taip be paliovos, kol skriaudos nebus atlygintos, o gyvenimo pamokos tinkamai neišmoktos... Taigi, verta susimąstyti...