Tyrėjų teigimu, charizma – tai gebėjimas komunikuoti (tiek žodžiu, tiek raštu) naudojant galingas metaforas ir įtaigias iliustracijas, pasitelkiant kūno kalbą bei kitas išraiškos priemones, kurios padeda taikliai perteikti mintį gaubiančias emocijas, ir kartu užtikrintai demonstruojant – be kitų savybių – pasitikėjimą savimi.
Žavesiu spinduliuojantis žmogus visuomet stengsis išlaikyti akių kontaktą, retsykiais bendravimą pagražins santūria šypsena, skatins pašnekovą pasakoti apie save, domėsis jo patirtimi, uždavinės asmeninio pobūdžio klausimus ir, žinoma, bus pakankamai empatiškas. O štai charizmatiški lyderiai nebūtinai turi tiesiogiai bendrauti su žmonėmis, kuriuos siekia paveikti, – įtaką jie gali daryti ir iš toli. Taigi, žavėjimosi verti asmenys visada yra populiarūs, o apdovanotieji charizma – nebūtinai.
„Žmogus gali būti charizmatiškas, bet nebūtinai mėgiamas“, – teigia asmenybės ugdytoja, knygos „The Charisma Myth“, kuri netrukus pasirodys ir lietuvių kalba (pavadinimu „Charizmos mitas: kaip įvaldyti asmeninio žavesio meną ir mokslą“), autorė Olivia Fox Cabane. Kaip pavyzdį ji pasirinko S.Jobsą – dalis jam dirbančiųjų, pasak autorės, jo klaikiai nemėgo, tačiau vis tiek laikėsi nuomonės, kad S.Jobsas – be galo charizmatiška asmenybė.
O.Fox Cabane skiria kelis charizmos tipus: sunkiai įgyjamą žvaigždės galios charizmą – ja pasižymėjo, pavyzdžiui, vaidybą prieš kamerą dievinusi Marilyn Monroe, dėmesio charizmą – jos turėtojas puikiai geba išklausyti, ir gėrio charizmą, kuri būdinga, pavyzdžiui, Dalai Lamai, ir kurią pasistengus galima įgyti.
Charizmos efektas
Charizmatiškas elgesys dažniausiai atsiperka su kaupu. Pavyzdžiui, jei vadovo vertybės nesutampa su žmonių, kuriems jis siekia padaryti įtaką, vertybėmis, gali suveikti vadinamasis charizmos efektas. „Žmonės labiau tapatinsis su tokiu lyderiu, labiau norės būti panašesni į jį, labiau norės juo sekti“, – sako Lozanos universiteto (Šveicarija) organizacinės elgsenos profesorius Johnas Antonakis.
2015 m. atlikę tyrimą, J.Antonakis kartu su savo kolega nustatė, kad darbuotojų, laikinam darbui pasamdytų dirbti lėšų rinkimo kampanijoje ir išklausiusių iš anksto įrašytą charizmatiškai pateiktą motyvacinę kalbą, išdirbis buvo net 17 procentų didesnis negu tų darbuotojų, kurie klausėsi įprastai pateiktos kalbos.
„TED pranešimus skaitantys asmenys sulauks daugiau peržiūrų, o jų pranešimai bus vertinami kaip labiau įkvepiantys, jei tie pranešimai bus skaitomi pasitelkiant charizmą“, – tikina J.Antonakis.
Charizma gali net paskatinti kito norą bendradarbiauti. J.Antonakis atliko žaidybinį eksperimentą, kuriame imituotas finansinių sprendimų priėmimas: dalyviams-žaidėjams buvo parodytas vaizdo įrašas, kuriame aktorius, pasitelkdamas charizmą, mėgina įtikinti žaidimo dalyvius su juo bendradarbiauti. Kaip paaiškėjo, šį įrašą pažiūrėję eksperimento dalyviai buvo labiau linkę prisidėti prie kolektyvinių pastangų žaidžiant, o ne bandyti laimę savarankiškai.
Kodėl taip atsitinka? Tyrėjai teigia, kad tai veikiausiai susiję su pasitikėjimu. 2016 m. atlikto tyrimo duomenimis, pavaldiniai yra labiau linkę pasitikėti charizmatiškais lyderiais, o šie savo ruožtu labiau linkę padėti kolegoms, rodyti susirūpinimą komandos ateitimi ir demonstruoti lojalumą bendrovei, kurioje dirba, tačiau ne tik darbo sutartyje nustatytais būdais.
Kuehne logistikos universiteto (Vokietija) vadybos ir organizavimo profesoriaus ir tyrimo bendraautoriaus Bjorno Michaeliso teigimu, charizmatiški lyderiai savo galią pavaldiniams įrodo generuodami naujas idėjas ir užtikrindami darbo vientisumą, taip pat imdamiesi asmeninės rizikos dėl įmonės gerovės. Jis siūlo prisiminti Marką Zuckerbergą, kuris sau moka vieno dolerio dydžio atlyginimą, ir Eloną Muską, niekada iš „Teslos“ nepriėmusio apskritai jokios algos.
Visas dėmesys – klausytojui
Visiems, kurie trokšta būti bent šiek tiek labiau charizmatiški, straipsnio autorė T.Wen teigia turinti gerų žinių. Esama įrodymų, kad charizma – ne tokia jau paslaptinga ir nepasiekiama, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Daugiausia lemia tai, kaip mes vartojame žodžius ir kaip sudedame akcentus. Atlikdamas seriją tyrimų, J.Antonakis charizmos meno mokė vienos Vokietijos bendrovės vidurinio lygmens vadovus ir verslo administravimo studijų magistrantus. Šiuo tikslu buvo pasitelkta vadinamoji charizmatiškosios lyderystės taktika, kurios pagrindas – tokie žodinės komunikacijos elementai kaip metaforos, istorijos ir iliustracijos, kontrastai, išvardijimai, retoriniai klausimai ir pan.
Kad auditorijos akyse kalbantysis atrodytų charizmatiškas, jis turi kalbėti įtikinamai, jausti klausytoją, kuriam kalba, išsikelti sau aukštus lūkesčius ir tiesiog trykšti pasitikėjimu savimi. Tyrimuose dalyvavę vadovai, kurie išmoko pasinaudoti šia taktika, įvertinti kaip labiau kompetentingi, verti didesnio pasitikėjimo ir gebantys daryti didesnę įtaką. Tyrimų dalyviai studentai, peržiūrėję medžiagą, kurioje patys skaito savo pranešimus, ir susipažinę su minėta charizmos išryškinimo taktika, naujus pranešimus perskaitė kur kas charizmatiškiau.
„Margaret Thatcher buvo neįtikėtinai charizmatiška, nes pasižymėjo išskirtine retorika ir gebėjo naudotis šia taktika“, – sako J.Antonakis.
Kalbant svarbu pasirinkti tinkamą pozą
Vis dėlto, siekiant susikurti charizmą, svarbu ne tik išmokti tinkamai vartoti žodžius, rašo T.Wen. Kūno kalba, gestai, veido išraiška ir balso tonas taip pat turi labai didelę reikšmę ir privalo derėti su norima perteikti mintimi.
Jei žmogui nėra labai svarbu, mėgsta jį kiti ar nemėgsta, jam svarbu, kad kiti jam paklustų.
Pasak J.Antonakio, tai yra, ko gero, viena iš priežasčių, kodėl Hillary Clinton – ne tokia charizmatiška kaip Billas Clintonas. „Palyginti su B.Clintonu, H.Clinton atrodė šaltoka [per JAV prezidento rinkimų kampaniją], ji nesusikūrė tokio šilto ir paprasto žmogaus įvaizdžio kaip jos vyras“, – aiškina jis. Profesorius taip pat pastebi, kad jos gestai, veido išraiška ir balso tonas emociškai nesutvirtino jos nešamos žinios, todėl jos kalba esą skambėjo taip, tarsi būtų parašyta iš anksto.
O.Fox Cabane teigia, kad strategija, kuria naudojamasi siekiant išryškinti savo charizmą, priklauso nuo to, kokio tipo charizmą norima išsiugdyti.
„Valdingoji charizma yra naudinga tuomet, kai kilus gaisrui reikia visus kuo greičiau išvyti lauk, – sako ji. – Jei žmogui nėra labai svarbu, mėgsta jį kiti ar nemėgsta, jam svarbu, kad kiti jam paklustų.“
Specialistė mano, kad geriausias būdas stiprinti valdingąją charizmą yra visų pirma stiprinti pasitikėjimą savimi. Ji teigia dažnai siūlanti savo klientams sudalyvauti kovos menų užsiėmimuose – ji pabrėžia, kaip svarbu tinkamai užpildyti fizinę erdvę, ir užsimena apie amerikiečių socialinės psichologijos ekspertės Amy Cuddy atliktą jėgos pozų tyrimą.
„Atsistodamas tarsi didžiulė gorila, norinti aiškiai parodyti varžovui, kad jam pats laikas dingti iš jos teritorijos, tikrai pasieksi savo“, – įsitikinusi ji.
S.Jobsą O.Fox Cabane apibūdina kaip unikalų pavyzdį žmogaus, per ilgus karjeros metus išmokusio to, ką ji vadina vizijų kūrėjo charizma. „Kai jis skaitė savo pirmąjį pranešimą 1984-aisiais, buvo tragiškai nuobodu, – sako ji. – Jam buvo svarbiausia, kad produktą gerai pirktų. Jis nespinduliavo nei galia, nei įsitraukimu, nei, suprantama, šiluma.“
Vis dėlto po 2000-ųjų S.Jobsas palaipsniui ėmė įvaldyti vis daugiau charizmos elementų. Pirmiausia, pasak O.Fox Cabane, jis įsitraukė – jis ėmė įdėmiai žvelgti į publiką ir didžiausią dėmesį skirti būtent jai, o ne produktui. Antra, pamažu užimdamas vis daugiau ir daugiau scenos erdvės ir tikslingai nukreipdamas balsą, jis pradėjo spinduliuoti galią.