„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2020 06 08

Trenerė R.Krasnickaitė: „Negali vadinti savęs sveiku vien todėl, kad pakeli 50 kg sveriantį bulvių maišą“

Kūnas yra instrumentas. Tik kartais – ne visai gerai suderintas. O jo dermė, sako Kauno sporto bendruomenės „Šešios trim“ trenerė Rūta Krasnickaitė, yra visuma: veiksmų, emocijų, įpročių, gyvenimo būdo. Sportas padėjo ir pačiai Rūtai, kuri vos prieš kelerius metus nepatikliai pravėrė sporto bendruomenės duris.
Rūta Krasnickaitė
Rūta Krasnickaitė / Justinos Lasauskaitės / 15min.lt nuotr.

Dienomis – pardavimo vystymo trenerė vienoje mobiliojo ryšio paslaugas teikiančioje bendruomenėje, vakarais – sporto trenerė. Virtualias sporto treniruotes Rūta vesdavo ir viso karantino metu. „Tai buvo neįprasta, reikėjo atrasti formą ir būdą“, – sako ji.

15min GYVENIMO pokalbis su Rūta – apie gyvenimo pokyčius, savijautą ir mintis keičiantį sportą. Ir šaltą dušą, kuris yra puiki dienos pradžia.

– Rūta, kaip seniai jūs pati atradote sportą?

– Į „Šešios trim“ atėjau maždaug prieš ketverius metus. Tada buvo laikas, kai visi draugai atsisakė įvairių žalingų įpročių ir tuos įpročius keitė kitokiais. Du geri mano draugai ėmė lankyti „Šešios trim“ treniruotes.

Vis kalbėdavo, kaip smagu. Ne kartą kalbino ir mane, bet nesu lengvai įkalbama naujiems dalykams, aš į viską žiūriu atsargiai. Bet į vieną treniruotę atėjau. Jie mane tiesiog atsivežė.

Prieš pradėdama čia sportuoti, jau buvau ėmusi bėgioti, tai buvo tarsi įvadas į sportą. Netrukus pajutau, kad jaučiuosi geriau.

Tą patį laisvės jausmą aš patyriau ir atėjusi į „Šešios trim“.

Pamenu, būdavo žiema, šalta. Žmonės, susigūžę į paltus, stovi stotelėse ir laukia viešojo transporto, o tu bėgi ir tau gerai. Nešalta, jautiesi gyvybingas, jautiesi laisvas.

Tą patį laisvės jausmą aš patyriau ir atėjusi į „Šešios trim“. Sutapo požiūris, patiko tai, kad čia renkasi laisvi žmonės, tarsi nejaučiantys ribų.

Kurį laiką teko derinti treniruotes, nes tuo metu dar šokau tautinio meno ansamblyje „Nemunas“. Praleidau ten aštuonerius metus. Šis ansamblis yra vienas iš didžiausių Lietuvoje, nors ir mėgėjų, bet aukšto techninio lygio. Fizinio krūvio ten tikrai būdavo.

Justinos Lasauskaitės / 15min.lt nuotr./Rūta Krasnickaitė
Justinos Lasauskaitės / 15min.lt nuotr./Rūta Krasnickaitė

– Meilė sportui nugalėjo meilę šokiui?

– Ne. Iš šokių išėjau dėl kitų priežasčių. Tai yra studentų kolektyvas. Natūrali rotacija turi įvykti, kai ateina jaunesni žmonės. Atėjo, sakyčiau, tokia natūrali riba. Bet šokių man labai trūksta, pasiilgstu iki šiol.

Į šią sporto bendruomenę aš žiūrėjau ir tebežiūriu labai rimtai, tai niekada nebuvo man tik vieta, kur aš sportuoju. Supratimą, kas yra bendruomenė, atsinešiau iš šokių ansamblio, žinojau, ką reikškia bendruomeniškumas. Norą būti bendruomenėje pajutau ir čia: kad reikia prisidėti prie veiklos, renginių organizavimo, talkų.

Kadangi „Šešios trim“ nėra pelno siekianti organizacija, jos modelis yra visai kitoks, tad nuolat kyla galvosūkių, kaip bendruomenei išgyventi.

Justinos Lasauskaitės / 15min.lt nuotr./Rūta Krasnickaitė
Justinos Lasauskaitės / 15min.lt nuotr./Rūta Krasnickaitė

– O kaip tapote trenere?

– Apie tai, kad norėčiau pabūti „kitoje barikadų pusėje“, vis pagalvodavau. Visų pirma todėl, kad man patinka bendrauti su žmonėmis, patinka jiems skirti dėmesio.

Viskas įvyko natūraliai. Kai mums dėl išaugusio treniruočių skaičiaus pritrūko resursų, esant reikalui ėmiausi pakeisti trenerius. Esu naujai iškepta trenerė, dar mokausi ir siekiu gauti sveikatingumo instruktoriaus kvalifikaciją, man žinios, suvokimas yra labai svarbu. Treniruotes pradėjau vesti nuo naujųjų metų.

– Gal tai ir nėra didelis iššūkis, žinant, kad „Šešios trim“ yra nuolat čia ateinančių žmonių branduolys?

– Branduolys yra, taip. Jis ilgą laiką nesikeičia, bet ateina ir naujų žmonių. Pamenu, vieną kartą, dar prieš karantiną, jau prasidėjus treniruotei, į salę įžengė maždaug 80 metų vyras. Pasirodo, jis sužinojo, kad čia vyksta nemokamos treniruotės, susirado adresą ir atėjo. O vėlavo todėl, kad ilgai nerado įėjimo į pastatą.

Ir tai nebuvo pirmas ir paskutinis jo kartas – ateidavo ir dažniau. Čia ateina įvairių žmonių. Įvairaus kūno sudėjimo, įvairaus lygmens, fizinio pasirengimo.

– Rūta, o kaip suvaldyti tą pirmojo karto baimę – praverti sporto klubo duris ir nesijausti nesmagiai?

– Man atrodo, kad esminis skirtumas tarp bendruomenės ir sporto klubo, kaip paties modelio, yra veikla. Čia nėra standartinių bėgtakių, aibės prie lango sustatytų treniruoklių.

Aš labai noriu tikėti, kad pas mus atėję žmonės jaučiasi gerai. Ir jie labai įvairūs. Vieni, kurie sportuoja nuolat, bėga maratonus ir ateina čia palaikyti kūno formos. O kiti daro pirmąjį savo gyvenime atsispaudimą. Jis būna sunkus. Būna sunkus bet koks kūno judesys, kuris nėra, sakykim, standartinis ėjimas.

Bet visi, kurie dabar sportuoja, kažkada juk yra darę pirmąjį savo atsispaudimą. Aš taip pat. Ateina žmonės su vaikais, šeimomis, po vieną.

Kiti daro pirmąjį savo gyvenime atsispaudimą. Jis būna sunkus.

– Ką sportas davė jums pačiai?

– Labai praplėtė mąstymą. Buvimas bendruomenėje davė suvokimą, kad čia renkasi panašūs žmonės, kad yra palaikymas, kitoks požiūris į sportą. Tai man labai man išlaisvino smegenis. Sportas yra higiena, duoklė sau ir savo sveikatai.

Taip, kartais pagalvoji, kad esi žmogus, ne kažkas. Būna visokių dienų. Būna, kad nesiseka darbe, būna, kad neišsimiegi, būna, kad nenori dar ir vakaro skirti treniruotėms. Bet ateini, ir tada ima atrodyti, kad kuo daugiau savęs išdalini – atgalios emociškai sugrįžta dvigubai.

– Sakote, kad būna blogų dienų, būna, matyt, ir tokių, kai nesinori keltis iš lovos.

– Man padeda šaltas dušas. Rytais atsuku čiaupą, kad vanduo nubėgtų ir taptų tikrai šaltas. Tuo laiku padarau mankštą, ir kelioms minutėms lendu po šaltu dušu. Nesu ryto žmogus, pabusti man sunku, o šis ritualas labai padeda. Šaltas dušas man garantuoja kokybiškesnį rytą.

– Nuotolines treniruotes vedėte ir per karantiną. Tiesą sakant, labiausiai stebino jūsų fizinė ištvermė.

– Juokaujame, kad per karantiną tikrai sustiprėjau. Kai vedi treniruotes, pats nesportuoji, nes reikia sužiūrėti žmones, kaip jie daro pratimus, kartais juos reikia motyvuoti. Juk mūsų treniruotės masinės.

Kai prasidėjo nuotolinės treniruotės, supratau, kad reikia ieškoti joms formoms. Juk nesakysi, stovėdamas prieš telefoną: darykite šuoliukus su pritūpimu. Reikia daryti ir pačiam. Sunkiausia, beje, buvo sportuojant kalbėti. Iš pradžių buvo keista, nelengva nematyti žmonių reakcijų.

– Nuotolinės treniruotės, beje, leidžia „sukčiauti“, nes treneris juk nemato.

– Dabar, kai pradėjome vėl vesti įprastas treniruotes, kartais žmonės nustoja daryti pratimus, o vėliau susizgrimba, kad juk yra ne prie kompiuterio, o čia, salėje. Ir treneriai viską mato.Tada patys iš savęs juokiasi.

Beje, džiugina tai, kad, prasidėjus virtualioms treniruotėms, buvo žmonių, kurie apskritai pradėjo sportuoti, anksčiau to nebuvo darę.

Justinos Lasauskaitės / 15min.lt nuotr./Rūta Krasnickaitė
Justinos Lasauskaitės / 15min.lt nuotr./Rūta Krasnickaitė

– Kas yra sveikas, kokybiškas gyvenimas?

– Aš manau, kad svarbiausia yra koreliacija su emocine sveikata. Negali vadinti savęs sveiku vien todėl, kad pakeli 50 kilogramų sveriantį bulvių maišą. Sveikas dėl to netampi, jei grįžęs po to atsiguli į lovą ir kitą rytą prabundi, bet nenori iš tos lovos išlipti.

Sveikas gyvenimo būdas yra aukso vidurys tarp fizinių, emocinių įpročių, tai ne kūno žalojimas pertekliniais pratimais, o gero jausmo palaikymas. Tai ir gebėjimas pastebėti, kad jau jau išeini iš komforto zonos, kada nesusitvarkai su stresu ir kada atpažįsti organizmo siunčiamus signalus.

– Sportas prisidėjo ir prie jūsų geresnės emocinės savijautos?

– Labai daug. Aš pradėjau save labiau stebėti ir jausti, kalbant apie emocinę ir fizinę sveikatą. Tai labai svarbus momentas, kai supranti, kad tu valdai savo kūną, kad savo mintis tu valdai lygiai taip pat. Svarbu mokėti su visu tuo tvarkytis.

O dėl teigiamų emocijų, taip. Tai yra ir fiziologija, ir chemija, ir endorfinai, kurie išsiskiria sportuojant. Kartu su sportu mano gyvenime atsirado aplinka, kuri mane formuoja, atsirado įkvepiantys žmonės. Įkvepiantys ne kažkuo stebuklingu, bet savo kasdienybe, realiais pavyzdžiais. Žmonės, jų istorijos juk labiausiai mus įkvepia, ne kokie nors blizgučiai ir pūkučiai.

Kai susiduri su sunkumais, nuopuoliais – iš to pasiimi pamokas. Tampi stipresniu. Visa tai veikia ir emocinę sveikatą. Mes esame tokie ir tie, su kuo ir kaip esame.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų