Oksana, Vaida ir Alvydas, pernai ir šiemet pirmą kartą išbandę piligriminį per Lietuvą besidriekiantį kelią „Camino Lituano“, žingsniuoti ruošiasi ir šią vasarą ar rudenį. Tiesa, eidami jie ne tik įveikia savo asmeninius iššūkius. Kartu siunčia ir žinutę mums visiems – kartais užtenka tik ištiesti ranką, ir neįveikiamomis atrodančios kliūtys virsta mažu akmenuku.
Pasaulis – šviesus, tik kitaip matomas
Oksana į dviejų dienų žygį pėsčiomis leidosi su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Pietvakarių centru, kuriam priklauso ir Kauno aklųjų bendruomenė. Kartu ėjo ir savanoriai, nes regėjimo negalią turintis žmogus savarankiškai jam nepažįstamo kelio nueiti negali. Per dvi kelionės dienas Oksana nuėjo apie 30 kilometrų – nuo Alytaus iki Papėčių.
„Kadangi kelias, kuriuo mes ėjome, buvo visai nepažįstamas, tai kėlė sunkumų – mums reikėjo padėti pereiti gatvę, susiorientuoti miške. Buvo atkarpa per mišką, o ten gana sunku eiti, nes yra akmenų ir šakų, kitų kliūčių. Reikia, kad šalia būtų žmogus, kuris įspėtų, prilaikytų, informuotų apie kokią nors didesnę kliūtį“, – sakė Oksana.
Oksana aktyviai dalyvauja Kauno aklųjų bendruomenės veikloje, daug sportuoja. Todėl, sako pati, ėjimas jai nebuvo didelis iššūkis ir didelio nuovargio nejutusi.
„Mes iš kelio irgi, kaip ir jūs, parnešame pamatytus vaizdus, tik pamatytus kitaip, nei jūs. Aš įžiūriu šviesą, reljefą, dar kažką – regėjimo likę mažai – bet to, ko nepamatau, aš nupiešiu. Nupiešiu mintimis.
Neregiai turi daugiau laisvės mintyse nupiešti tą aplinką, kurioje mes esame. Negaliu sakyti, kad eini tamsoje, įeini į tamsą ir išeini iš tamsos. Ne. Mes įeiname į spalvotą pasaulį ir išeiname iš jo. Tik kitaip nupiešiam, nei jis yra realiai matomas“, – sakė Oksana.
„Kojas tai turime, tik prisireikia akių“
Piligriminis kelias nėra tik ėjimas – tai ir pakelėje sutinkami žmonės. Oksana pastebi, kad ne kiekvienas jų supranta, ką žmogaus rankoje reiškia baltoji lazdelė.
„Susidūrėme su klausimais, kam mums tos lazdelės, ar tai naujos šiaurietiško ėjimo lazdos? Bet buvo ir supratingų žmonių, kurie pamatė, kad eina neregiai ir maloniai pasiūlė pagalbą, pavaišino arbata, vaisiais.
Buvo nuostabos? Taip, sulaukėm. Svarstė, kaip mes, neregiai, einam („Jums juk tikriausia sunku?“). Turbūt viena negalia asocijuojasi su kita – jei nematom, tai gal ir sunkiai vaikštom, ir sunkiai girdim? Buvo klausimų, ar mums nesunku eiti. Ne, nes kojas tai turime, tik prisireikia akių“, – kalbėjo Oksana.
Kuo daugiau mes išeisime į viešumą – tuo labiau būsime matomi
Ar mūsų visuomenė pakankamai supranta, kas yra neregių bendruomenė? Ne, sako Oksana, nepakankamai, tačiau ši pažintis tampa vis artimesnė.
„Pastebiu pozityvias ir teigiamas tendencijas. Vis daugiau žmonių pradeda domėtis, pradeda išgirsti, pamatyti ir suprasti. Tenka atsakinėti į įdomius klausimus, bet visada drąsinu, kad jei kyla klausimų, tai reikia būtinai klausti“, – sakė Oksana.
O žmonės ir klausia. Pavyzdžiui, vienas iš tokių klausimų: kaip neregiai susišukuoja nematydami?
„Tada aš klausiu: o kam jums šukuojantis reikalingas veidrodis? Man sunku suprasti – aš niekada juo nesinaudoju ir man net nekyla klausimų, kaip šukuotis“, – juokėsi pašnekovei.
Oksana sako, kad neregių bendruomenės organizuojami renginiai yra svarbūs ir reikalingi: „Kuo daugiau mes išeisime į viešumą, kuo daugiau organizuosime renginių, kur dalyvaus visos visuomenės nariai – tuo labiau mes būsime matomi. O kuo labiau mes būsime matomi, tuo daugiau žmonės susipažins su mumis ir priims mus. Kaip lygiaverčius visuomenės narius.“
Vaida: reiktų žinoti, kad aš eisiu šalia ir neduosiu jums rankos
„Maždaug pusmetį buvau nėjusi didesnių atstumų. Ir tada iš karto – 50 kilometrų per dvi dienas. Reikia proto turėti“, – juokiasi klaipėdietė Vaida.
Du „Camino Lituano“ etapus ji ėjo prieš pirmąjį karantiną, vasario mėnesį ir nuo Pažaislio Kaune nužingsniavo iki Daukšiagirės Prienų rajone. Vaida taip pat priklauso neregių bendruomenei ir visiškai nemato.
„Tokį ilgą atstumą – 50 kilometrų per dvi dienas – ėjau pirmą kartą. Anksčiau esu ėjusi į žygius, bet tiek daug kilometrų nenueidavau, o jei ir nueidavau kiek daugiau, būdavo pikta, jaučiausi pavargusi.
Dabar turiu svajonę – nueiti visą „Camino Lituano“. Bet nežinau, ar rasiu drąsuolį, kuris pasiryžtų eiti su manimi. Aš eičiau ir su nepažįstamu žmogumi, jei kas nors sutiktų“, – kalbėjo Vaida.
„Vaida, o jei aš, gerai nepažįstanti neregių bendruomenės, norėčiau eiti su jumis ir jus lydėti, ką man reiktų žinoti?“, – paklausiau pašnekovės.
„Visų pirma jums reiktų žinoti, kad aš tokia pati, kaip ir jūs. Tik man reikia šiek tiek pagalbos. Kai eisime kartu, ėjimas bus šiek tiek lėtesnis.
Reikėtų žinoti, kad aš eisiu šalia ir neduosiu jums rankos, bet jei bus kliūčių, mane reikia perspėti ar paduoti ranką – kad man būtų saugu.
Reiktų žinoti, kad apsigyvenus kartu nežinomoje vietoje taip pat reikės man šiek tiek padėti, parodyti, kad nepasiklysčiau. Ir, manau, daugiau nieko“, – atsakė Vaida.
Kelyje būta nuotykių su batais
Į piligriminį kelią Vaida išėjo su maždaug 30 žmonių grupe. „Mano draugė labai mėgsta tokius žygius, ji yra ėjusi ir Ispanijoje. Jai ir pasakiau, kad norėčiau eiti kartu. Eidamos susiradome draugų – kompanijoje eiti smagiau.
Bet aš į žygį išėjau nepasiruošus, su paprastais žieminiais batais, odinėmis kelnėmis. Taip žmonės neina į žygius. Todėl antrąją dieną man nutrynė kojas, eiti pasidarė sunku. Žengiau labai sunkiai, o du vaikinukai man davė rankas ir pasakė: „Eik.“ Aš sakau: „Tik manęs netempkit, aš eisiu, kaip galiu.“
Tad mes ėjome labai lėtai. Buvo visko, bet buvo labai smagu, o grįžusi iš karto nusipirkau žygio batus“, – pasakojo Vaida.
Kalbėdama apie akims nematomus kelio patyrimus, Vaida sako atradusi, kad gamta kvepia labai įvairiai. Kad kiekvienas kvapas turi savotišką poskonį:
„Net ir žiemą užuodžiau žolės kvapą. Dar parsinešiau vieną iš gražiausių patyrimų, kad eidamas tu gali susikaupti, pabūti su savimi. Aš jutau labai didelę vidinę laisvę. Dar „parsinešiau“ skaudančias kojas. Paskui dvi dienas negalėjau paeiti. Atsistoju, o eiti negaliu. Dabar vaikštau daug, nes vėl noriu į žygį, tik reikia rasti su kuo.“
Kodėl yra noras nueiti visą piligriminį kelią? Ne tik todėl, kad eiti Vaidai patinka: „Tai būtų dar viena mano pergalė prieš save. Sau įrodyčiau, kad galiu labai daug. Manau, kad mūsų asmeninės pergalės yra svarbios. Kai tu pasieki pergalę, nori dar labiau tobulėti ir sieki kitos. Taip eini asmeninio augimo link.“
„Juk ir restoranams nepatogu“
Vaida sako, kad įvairūs bendri renginiai yra svarbūs, nes tai naujos pažintys, kurios augina mus kaip asmenybes.
„Bet aš nesu linkusi skirstyti: neregių, kurčiųjų, sveikųjų bendruomenės. Atrodo, šiandien tu matai, o rytoj nežinai, kaip bus - gali nebematyti. Arba nebevaikščioti. Čia toks sąlyginis dalykas - kas yra šiandien, to gali nebūti rytoj“, – sakė Vaida.
O mūsų aplinka, kurioje mes gyvename, yra patogi gyventi neregių bendruomenės žmonėms? Viskas, sako Vaida, priklauso nuo požiūrio.
„Yra žmonių, kurie pradėtų zyzti, kaip blogai gyventi neregiui. Aš manau, kad jei man kažkas nepatogaus, aš pasistengiu prisitaikyti, priimti tai ir gyventi. Todėl man viskas gerai, aš nematau bėdų.
Žinoma, yra sunku, bet kam dabar lengva? Barams ir kavinėms irgi nepatogu, nes per karantiną nedirbo arba galėjo dirbti tik lauke. Man taip pat būna dalykų, kurie sunkūs.“
Alvydas: kelias nėra vienodas
Alvydas yra žurnalistas, rašytojas ir poetas, pernai taip pat išbandęs pėsčiųjų žygius.
„Žinojau apie piligriminį Ispanijos kelią ir kai išgirdau, kad toks yra Lietuvoje, labai nuoširdžiai juokiausi. Sakau, broliai lietuviai visai išdurnėjo ir tiesiogiai seka paskui ispanus, nusižiūrėjo kelią ir bando padaryti kažkokią komediją. Bet kai pradėjau eiti, pakeičiau nuomonę, supratau, kad čia nėra bobučių išmislas, kad kelias tęsiasi per visą Lietuvą“, – sakė Alvydas.
Per nepilnas dvi dienas vyras pėsčiomis įveikė daugiau kaip 30 kilometrų, o kaip vieną iš patirtų įspūdžių įvardija buvimą gamtoje.
„Pats niekada nebuvau sprinteris – nesisekė su trumpomis distancijomis. Be to, aš dar truputį plaukioju. Man patinka įveikti ilgus nuotolius ir metodiškai tolygiai pavargti. Tai šiame kelyje įmanoma“, – kalbėjo pašnekovas.
Tačiau atsakyti, ką jis pats parsinešė iš šios kelionės, sunku. „Žmogus eidamas ir matydamas mato, kas yra kairėje ir kas yra dešinėje. Jis pasižiūri į dangų. Parsineša tokių įspūdžių, kurie atmintyje išlieka labai ilgai.
Išlieka jutiminis potyris, jutiminis prisilietimas. Pats kelias skirtingas. Miškai, laukai, ėjome piliakalniais, kilome ir leidomės, ėjome vieškeliais. Kelias nėra vienodas“, – sakė Alvydas.
Gamta pilna šnaresių, šiugždesių, kitų garsų
Kai eini, klausaisi garsų iš aplinkui: „Mes ėjome rugpjūtį, kai paukščiai jau galvoja apie šiltus kraštus, ne apie savo giesmes. Bet vis tiek gamta pilna šnaresių, šiugždesių, ji pilna garsų. Tai yra dalykai, kurie paveikia, bet kuriuos nupasakoti labai sunku.“
Daugybė patirčių slepiasi smulkmenose, iš kurių ir susideda visuma. Pavyzdžiui, žygeiviai užėjo pas žmogų, kuris augina žirgus.
„Jis atvedė žirgus. Indėnų mustangų veislės. O kurie berniukai nėra skaitę apie indėnus? – juokavo Alvydas. – Leido paliesti, buvau vos ne apsikabinęs tą žirgą. Paskui leido įlipti į karietą, o tai irgi įspūdis.
Aptvare prie kelio buvo avys. Viena sako be, kita me, trečia ce. Ar jos tarp savęs, ar su tavimi kalbasi? Bet kai pasiklausai, tokios skirtingos intonacijos ir tonacijos.
Ir iš tikrųjų niekada nepasakyčiau, kad avis bliauna. Nors ir nekalba, bet jų balsai yra išraiškingi.
Einant kažkur užgieda gaidys. Supranti, kad jo vokalas tobulas. Ir dar kelyje sutikti žmonės. Jei reikia vandens ar pagalbos – 9 kartus iš 10 jos sulauksi“, – savo kelio atradimais dalijosi Alvydas.
