Į klausimus atsako Justina Kaliatkaitė.
– Kada ir kodėl įsigijot mopsą?
– Man šuo – ne žaisliukas, o šeimos narys. Tai buvo rimtas sprendimas leisti šuniui peržengti savo pirkios ir širdies slenkstį. Todėl ir veislę rinkausi ilgai. Vaikščiojau po parodas, rinkau ir studijavau literatūrą, naršiau internete.
Supratau, kad į MANO šuns pasirinkimą telpa kur kas daugiau, nei žavus eksterjeras, nes šuns temperamentas bei veislės subtilybės turi atitikti poreikius, pomėgius, gyvenimo būdą. Kodėl mopsas? Nes jis pakankamai mažas, priklauso dekoratyvinių šunų grupei, tačiau sykiu yra kresnas, raumeningas (yra ką apsikabinti).
 |
| Agnės Dovalgaitės/Bone.lt nuotr./Justina Kaliatkaitė ir vienas iš jos augintinių |
Nes jis aktyvus, gyvybingas, žaismingas. Neagresyvus. Protingas, su stuburu. Nes gali valandų valandas, įsitaisęs ant kelių, žiūrėti šeimininkui į akis. Nes, apsigyvenęs su tavimi, tampa visur iš paskos trepsinčiu šešėliu (mūsų namuose nėra šlepečių – iš paskos trepsena dvylika kojyčių, o man įsitaisius krėsle, arba stovint virtuvėje ir verdant vakarienę, visi trys atranda kaip sugulti, pritūpti, prisiglausti).
Nes, būnant mopsų draugijoje, neretai aplanko keistas jausmas: mažai tetrūksta, kad jie prabiltų... Nes sužavėjo mopso legenda: kadais gyveno didingas, galingas, orus Liūtas. Liūtų Liūtas. Sykį girioje jis išvydo voveraitę ir neapsakomai pamilo. Pamilo taip, kad dieną naktį ėmė melsti dievų malonės, kad pastarieji šią meilę padarytų įmanomą. Dievai išgirdo maldas ir pavertė Liūtą mopsu.
2005-aisiais išsipildė svajonė. Išsipildė net dvigubai. Išsirinkau veislyną. Teko kantriai laukti vados, kuriai ūgtelėjus, išsirinkau kalytę. Kūčių išvakarėse visa šeima vykome mergytės parsivežti. Gal todėl, kad ta kelionė sutapo su stebuklingomis metų šventėmis, namo grįžom su dviem mopsiukėm sesytėm. Nuvykę į Minską radome dvi kalytes, viena, paskutinė iš vados, dar neturėjo šeimininkų. Mopsiukės buvo taip draugėn sulipusios, kaip dėlionės (puzzle) dalelės. Širdis neleido jų išskirti.
– Šiuo metu turit 3 mopsus. Supažindinkite su jais.
– Dvynukės Torres (GOLDEN NETSKE BJUTIFUL BEBI) ir Caira (GOLDEN NETSKE BELINDA MEIS). Ir Torres sūnus – Rifas (ZAHIRAS).
– Iš kur trečiasis?
– Mopsus auginantys žmonės sako, kad mopsai pasižymi tendencija kauptis. Rifas – dar viena, trečioji dėlionės dalis. Kur du, ten ir trečiam vietos atsiras. 2009-aisiais Tarptautinėje kinologų federacijoje buvo įregistruotas mano mopsų veislynas „Cukraus pudra“. Labai mėgstu karštą obuolių pyragą su cinamonu. Kartą užsibarsčius, negaliu sustoti ...
– Ar visi trys šunys dalyvauja parodose?
– Visi trys – čempionai. Kas kadaise atrodė kaip iššūkis, šiandien kelia malonų jaudulį ir šypseną. Metams bėgant, įgijau parodų patirties. Treniruodamiesi, ruošdamiesi parodoms, turiningai leidžiam laiką.
 |
| Agnės Dovalgaitės/Bone.lt nuotr./Smalsus mopso žvilgsnis |
Į parodas nevykstu viena, už ringo tyliai serga palaikymo komanda, kuri padeda prižiūrėti trijulę. Dirbame kaip komanda. Širdį šiluma užlieja žvelgiant į blizgančias šunų akis. Kartu ir nuskintais laurais džiaugiamės, nes po parodos su bendraminčiais (mopsais ir jų šeimininkais) lekiam dūkti ir švęsti.
– Kas padeda prižiūrėti augintinius?
– Gyvenu nuosavame name su gyvenimo draugu, kartu dalijamės visais rūpesčiais. Net atostogaujame kartu su šunimis, praėjusią vasarą kopėme į Slovakijos Tatrus. Juk sakoma: noras atranda šimtą galimybių, nenoras – šimtą priežasčių. Nekyla sunkumų ir apsigyvenant. Viešbučių administracija kategoriškai atsisako įsileisti „gaują“, kol nepamato mopsų snukelių. Labai gera atostogauti kartu, matyti, kaip trijulė dūksta pajūrio smėlyje. Jeigu prireikia pagalbos prižiūrint, visuomet galim kreiptis į močiutę ar bičiulius mopsistus.
– Sunkiausias momentas, kurį išgyvenot dėl savo augintinių...
– Sunkiausia, kai augintiniai suserga. Štai Cairai, bebaimei kamikadzei, buvo lūžusi priekinė kojytė, beveik mėnesį glėbyje teko nešioti „gipsakoję“. Arba Torres, kriaušių smagurė, turėjo žaibišką alergijos priepuolį po širšės įgėlimo. Tuomet taip išsigandau, kad veterinarų pagalbos kviečiausi „skambindama“ televizoriaus pulteliu. O Rifukas, narsioji širdis, sumanė pasiklysti Labanoro girioje. Nekart dėl trepsiukų širdis į kulnus buvo nusiridenusi.
– O kokia džiugiausia akimirka, patirta su šunimis?
– Tokių akimirkų daug. Kasdieninis grįžimas namo po darbo. Ir nenusakomas jausmas, kuomet, rakinant duris, girdisi tų dvylikos kojyčių trepsenimas, pasitinka šešios blizgančios akys. Viena įspūdingiausių patirčių – šuniukų gimimas. Nuostabu stebėti, kaip mažieji atranda ir pažįsta pasaulį. Smagu ir parodose dalyvauti.
– Ką patartumėt nesiryžtantiems, bet norintiems auginti dar vieną šunį. Kokių klaidų vengti?
– Du šunys – jau ne vienas. Pati dienotvarkė nepasikeičia. Likę vieni šunys nenuobodžiauja, neliūdi, susiglaudę išsimiega, energiją žaisdami išlieja. Šeimininkas džiaugsmo, meilės ir šilumos dvigubai, trigubai daugiau gauna.
Vis dėlto antrojo šuns įsigijimą reikėtų itin gerai pasverti. Šiandien tai tampa net mada. Žmogus pamato filme ar gatvėje bidzenančią nulėpausių kompaniją ir užsigeidžia, bet šis noras turi būti tikras! Geri dalykai turi savo kainą. Du šunys – jau gauja.
 |
| Agnės Dovalgaitės/Bone.lt nuotr./Pažaiskime |
Kad pasivaikščiojimai su keletu šunų teiktų džiaugsmą ir būtų saugūs, reikia nemažai pastangų dresūrai, mokymuisi būti būryje. Atostogas taip pat reikia planuoti rimčiau.
Vienam šuniukui prižiūrėti žmogų lengviau surasti, nei porai. Šunims dėmesio ir meilės taip pat reikia po lygiai. Jie nemoka apsimetinėti, slėpti emocijų. Jeigu, grįžę iš darbo, nejučia kurį nors „nuskriaudžiam“ mažesniu dėmesiu, žiūrėk, jau tupi po kėde lūpą patempęs.
– Ar dabartinės krizės metu nesigailit turėdama tokią gausią „šeimyną“?
– Išlaikyti tris šunis – trigubai brangiau nei vieną. Visi trys – šeimos nariai. Niekuomet nesigailėjau. Krizės metu tik rečiau dalyvaujame šunų parodose. Tačiau dėl to yra ir pozityvo: labiau jų laukiame, daugiau ruošiamės, stipriau džiaugiamės.
– Žmonių reakcija, kai pamato jus, vediną trimis šunimis.
– Visko pasitaiko, bet dažniausiai – šypsenos, šypsenos, šypsenos.
