– Gimei ir užaugai Vilniuje, bakalauro diplomą įgijai Škotijoje, esi apkeliavusi daugybę pasaulio šalių. Kokie keliai atvedė į Turkiją ir kuo ši šalis sužavėjo?
– Po bakalauro baigimo grįžau į Lietuvą ir Mykolo Romerio universitete pradėjau studijuoti socialinės psichologijos magistrantūroje. Pasitaikė proga pusmečiui išvykti studijuoti svetur pagal „Erasmus“ mainų programą, tačiau mano dalyko studijuoti buvo galima vykti tik į tris šalis – Suomiją, Norvegiją arba Turkiją.
Skandinavijos šalys netraukė, todėl nutariau rinktis Turkiją – norėjosi važiuoti ten, kur šilta, be to, atrodė, kad ši šalis – labai egzotiška. Tiesa, mano žinios buvo labai menkos. Įsivaizdavau, kad tai labai konservatyvi šalis, kad visos moterys nešioja hidžabus ir panašiai.
Nuvykusi nustėrau, kad čia pilna šiuolaikiškai apsirengusių merginų, prieinamos visos Vakarų pasaulio pramogos, o gatvėse stovi transvestitai–prostitutės.
Vos išlipusi iš lėktuvo pajutau, koks čia šiltas klimatas. Iš Vilniaus išskridau esant 20 laipsnių šalčių, Stambule buvo 5 laipsniai šilumos, žmonės vaikštinėjo pajūriu, šypsojosi. Jaučiausi priimta – turkai be galo svetingi žmonės, iškart buvau įtraukta į įvairias veiklas, kviečiama į susibūrimus, kelionės.
Užbūrė jų šiltas charakteris, geranoriškumas, energija. Čia žmonės labai daug bendrauja, stiprūs ryšiai su giminaičiais, kaimynais, gerbiami vyresni žmonės. Pats Stambulas dieviškai gražus, jame susijungia daugybė kultūrų – Rytai ir Vakarai, musulmoniška ir krikščioniška tradicija, įtaką šio miesto augimui darė įvairios šalys ir tautos.
Būna, kad vyrai vos susipažinus siūlo užsiimti seksu.
Kai grįžau į Lietuvą baigti mokslų, Turkijos labai ilgėjausi. Tačiau tuo metu grįžti ten gyventi dar negalvojau. Apsigynusi magistro darbą nuskridau ten paatostogauti ir pajutau, kad turiu čia likti. Į grįžtantį lėktuvą nebeįsėdau. Viskas tuo metu labai gerai susiklostė – bičiulis pasiūlė pas jį apsistoti tol, kol susirasiu darbą ir kur gyventi, o atostogų skridusi draugė atgabeno daugiau mano daiktų.
Žinoma, yra dalykų, kurie nėra priimtini, nepatinka, pavyzdžiui, kad daug vyrų čia tebegalvoja, jog moterys privalo jiems paklusti, nuolatiniai kamščiai gatvėse. Tiesa, juos dažnai apeinu: jei tik įmanoma, keliauju metro arba laiveliu. Retkarčiais jaučiu ir nuoširdumo trūkumą: turkai nenori įžeisti, tad verčiau jau pameluos nei dalykus pasakys tiesiai į akis. Tačiau apskritai čia jaučiuosi labai gerai ir esu labai laiminga.
– Ką galėtum pasakyti apie turkų vyrus? Apie juos sklando įvairios legendos.
– Sakoma, kad turkai pamišę dėl moterų. Ir tai nėra legenda, o tikra tiesa. Jie drąsiai rodo dėmesį, siūlo draugauti. Kai kurias užsienietes tai erzina, kai kurios tuo mėgaujasi. Man tai patinka. Žinoma, kartais lazda perlenkiama – būna, kad vyrai vos susipažinus siūlo užsiimti seksu. Visgi mane supantys turkai yra subtilesni, tarp jų turiu nemažai gerų draugų.
– Gal tolimoje šalyje sutikai ir širdies draugą?
– Turiu gerų draugų, tačiau širdies draugo kol kas nesutikau. Tačiau vaikštau į pasimatymus. Jau norėčiau sukurti šeimą.
– Kaip dažnai sugrįžti į Lietuvą? Ko labiausiai čia pasiilgsti?
– Grįžtu kiekvieną vasarą, nes čia organizuoju festivalį. Privačiame universitete dėstau anglų kalbą, tad galiu pasimėgauti ilgesnėmis nei kiti vasaros atostogomis. Kartais grįžtu ir žiemą, per Kalėdas. Visgi per atostogas man įdomiau keliauti į naujus, dar neaplankytus kraštus. Labiausiai pasiilgstu šeimos, draugų, lietuviško maisto ir gryno oro.
Kai tik atskrendu, kelias dienas valgau varškėčius (labai juos mėgstu ir labai pasiilgstu, o Turkijoje nėra varškės, tad negaliu jų pasigaminti) bei sumuštinius su lietuviška duona. Apsilankau kituose festivaliuose, naujai atsidariusiose kavinėse.
– Rugpjūčio pirmąjį savaitgalį jau aštuntą kartą vyks tavo organizuojamas dvasinių bei psichologinių praktikų, sveikatos ir kūrybinių veiklų festivalis „Mandala“. Kaip jis gimė?
– 2010 m. vienas bičiulis vyko į Latvijoje rengiamą dvasinių praktikų festivalį „Gara vasara“ ir pakvietė mane vykti kartu. Viskas labai patiko – ir paskaitos, ir sutikti žmonės, ir bendra renginio atmosfera. Nutarėme panašų festivalį organizuoti ir Lietuvoje. Tačiau mūsų keliai netrukus išsiskyrė ir renginį organizuoti likau viena.
Labai jaudinausi, bet viskas puikiai pavyko! Lietuvoje tuo metu tokių festivalių dar nebuvo – maniškis buvo pirmasis. Tiesa, palyginus su Latvijos, savo renginio tematiką praplėčiau – be dvasinių praktikų, jame atsirado ir psichologijos bei sveikatingumo paskaitos, įvairios kūrybinės veiklos. Atitinkamai suskirstytos ir festivalio erdvės – lankytojai vienu metu gali rinktis net iš keturių skirtingų užsiėmimų. Šiemet festivalyje atsirado dar viena – pramogų – erdvė.
Festivalis skirtas visiems, norintiems būti laimingesniems ir sveikesniems. Per savaitgalį vyksta daugiau nei pusšimtis paskaitų ir užsiėmimų, kuriuos veda lektoriai iš Lietuvos ir užsienio, jogos treniruotės, meditacijos, vakarais galima pailsėti klausantis gyvos muzikos koncertų.
Tai puiki proga susipažinti su įvairiomis technikomis, skirtomis harmoningiau gyventi, bendrauti, įveikti stresą bei atsirinkti sau labiausiai tinkamus darbo su savimi būdus. Be to, šiame renginyje galima ne tik sužinoti naujų dalykų, gauti įkvėpimo gyvenimo permainoms, bet ir susirasti bendraminčių.
– Kuo ypatingas šių metų renginys? Kurių paskaitų, užsiėmimų nevertėtų praleisti?
– Vienas iš populiariausių užsiėmimų, kurį organizuojame kasmet, yra muzikinė gongų meditacija „Gongbirthing“. Itin įdomi paskaita – „Kaip išlaisvinti protą nuo reikalavimų bei nuoskaudų“, kurią ves asmeninio tobulėjimo trenerė Eglė Giedrienė. Joje lektorė pasakos, kaip sumažinti sau ir kitiems keliamus reikalavimus bei išsivaduoti nuo per ilgus metus sukauptų nuoskaudų.
Įdomus užsiėmimas – „Susitikimas su vidiniu vaiku“, kurį ves psichoterapeutas Gytenis Giedraitis ir savęs pažinimo mokytoja Amiya Bernal. Šis užsiėmimas padės atkurti ryšį su savo pirminiu džiaugsmo ir spontaniškumo pradu.
Tantros žinovai Bharganath ir Bhavani iš Latvijos ves užsiėmimą poroms „Sakralus tantros susitikimas“, o psichologė Simona Macikevičiūtė pakvies į paskaitą „Kaip mokyti vaiką pažinti ir tinkamai reikšti emocijas“.
Norintiems išmokti transformuoti neigiamas emocijas siūlau apsilankyti psichologės Genovaitės Petronienės paskaitoje „Darbas su asmenybės dalimis“, o patiriantiems daug streso – Ingos Juodkūnės paskaitoje „Psichologinis atsparumas“.
Jogos mokytoja Aušra Žemaitė ves užsiėmimą „Hormonų jogos terapija moterims“, kuriame pamokys, kaip specialiais pratimais atsikratyti priešmenstruacinio sindromo. Taip pat vyks „Akių jogos“ užsiėmimas, kurį ves natūralaus regėjimo atkūrimo specialistė Jūratė Aleškevičiūtė. Kūrybinėje erdvėje bus galima išmokti pasigaminti muilo, smilkalų, bus vedamas terapinis svajonių piešimo užsiėmimas, japoniško kaošiki šokio pamoka.
O naujojoje pramogų erdvėje bus galima smagiai praleisti laiką žaidžiant viduramžių lauko žaidimus, išbandyti drąsą vaikštant ant žarijų, vinių ar stiklo šukių, lavinti pusiausvyrą ant įtempto lyno. Beje, ši erdvė atsirado vieno vyro prašymu – jis jau keletą metų į renginį lydi žmoną ir skundėsi, kad nesidomi nei dvasinėmis praktikomis, nei psichologija, todėl festivalyje nuobodžiauja. Taip sugalvojome įkurti dar vieną erdvę, kuri būtų mažiau įpareigojanti.
Veiks speciali erdvė vaikams – kol tėveliai klausysis paskaitų ar dalyvaus užsiėmimuose, vaikams bus parengta speciali programa. Taip pat veiks asmeninių paslaugų kaimelis – jame bus galima užsisakyti asmeninį horoskopą, chiromantijos konsultaciją, auros diagnostiką, masažą, refleksologijos seansą, reiki ir kt.
– Kuo šis festivalis tau pačiai svarbus?
– Lietuvoje psichinės sveikatos lygis yra itin prastas, daug patyčių, savižudybių, skyrybų, didelis sergamumas psichinėmis ligomis. Organizuoti tokį renginį atima labai daug laiko ir energijos, kartais galvoju, kad jau mesiu šį užsiėmimą, bet gaunu tiek daug padėkų, pasižiūriu renginio nuotraukas, vaizdo įrašus ir vėl ateina įkvėpimas...
– Dėl kokių priežasčių pasirinkai psichologės profesiją?
– Dar besimokydama devintoje klasėje iš bendraklasio pasiskolinau Sigmundo Freudo knygą ir ją įdėmiai perskaičiau – būtent ji užkrėtė mane domėtis psichologija. Kitais metais mokykloje pradėjau lankyti psichologijos būrelį ir netrukus apsisprendžiau, kad stosiu būtent į psichologiją.
– Kokie tavo pačios išbandyti būdai nugalėti baimę, nerimą?
– Manau, svarbiausia yra nusiteikimas – kad privalai vieną ar kitą dalyką padaryti net ir jausdamas baimę. Pamenu, kaip išbandžiau šuolį parašiutu: labai bijojau, tačiau ir norėjau naujos patirties. Ore, parašiutui išsiskleidus, baimė dingo, jaučiausi saugi ir patenkinta savimi. Baimė tėra emocija, nereikia leisti jai paralyžiuoti mūsų veiksmų.
Žinoma, per daug rizikingų ar kvailų dalykų daryti neverta. Jeigu ši emocija per daug trikdo, pavyzdžiui, prieš einant į pokalbį dėl darbo ar prieš svarbų egzaminą, galima pamedituoti, giliai pakvėpuoti. Man padeda muzikos klausymasis. Jei nepadeda ir tai, galima išgerti valerijono lašų. Taip pat padeda išsipasakoti kitiems.
Kita vertus, nerimas padeda susikaupti, mobilizuotis, spręsti iškilusią problemą. Jei problemos rimtesnės ir nerimas trukdo gyventi, judėti į priekį, siūlyčiau kreiptis į psichologą. Nėra nieko bloga pasikonsultuoti su specialistu.
Pamenu, kaip išbandžiau šuolį parašiutu: jaučiausi saugi ir patenkinta savimi.
– Esi šokio terapeutė – papasakok, kas tai yra.
– Šokio terapija yra viena iš psichoterapijos rūšių, kuomet atliekamos įvairios judesio užduotys, o paskui vyksta grupinis aptarimas su šokio terapeutu. Nėra atliekami jokie specialūs žingsneliai ar jų kombinacijos, dalyvių tiesiog prašoma grojant muzikai išreikšti pyktį, džiaugsmą ir kitas emocijas.
Tai puiki proga ir pajudėti, ir geriau pažinti save. Tai gali būti ir lengvesnis, žaismingas, ir gilesnis užsiėmimas, priklausomai nuo vedančiojo ir susirinkusios grupės norų.
– Kokių pomėgių turi, kaip leidi laisvalaikį?
– Labiausiai mėgstu leisti laisvalaikį bendraudama su žmonėmis ir keliaudama. Su draugais einame vakarieniauti į restoranus, koncertus ar kitus renginius, taip pat dievinu karaokę – lankausi jos klubuose kone kiekvieną savaitę. Domiuosi pasaulio naujienomis, skaitau, žiūriu įvairias vaizdo paskaitas, klausausi muzikos, piešiu. Tiesa, dabar labai daug dirbu, tad laisvalaikio turiu itin mažai.
– Koks tavo laimės receptas?
– Mano laimės receptas – įvertinti tai, ką turi, būti už tai dėkingam, džiaugtis mažais dalykais. Mano tikslas – protingai išnaudoti gyvenimo galimybes, kurti darnius santykius su kitais, leisti kuo daugiau laiko su artimais žmonėmis, nepykti dėl smulkmenų. Atsiradus problemoms – jas spręsti. Problemų, nelaimių neišvengsime, tačiau mūsų rankose, kaip į jas reaguosime ir kaip spręsime.
Svarbiausia – pozityvus požiūris. Nepatenkintiems žmonėms rekomenduoju vieną pozityviosios psichologijos pratimą – visą mėnesį kiekvieną dieną užrašų knygelėje rašyti po penkis dalykus, už kuriuos yra dėkingi tą dieną. Tai labai gerai nuteikia.
– Kokie tavo ateities planai?
– Šiuo metu ypatingų planų neturiu. Esu patenkinta tuo, ką darau. Gyvenimas parodys, kur būsiu ir ką darysiu. Gali būti, kad Turkijoje jau neužsiliksiu ilgai. Ši šalis patinka, tačiau politinė situacija joje yra gana nestabili, o jau pamažu ir pačiai norisi išbandyti naują šalį.
Dabar esu tokiame taške, kai jaučiu, kad tiesiog reikia klausytis, stebėti, kokias galimybes gyvenimas pasiūlys, ir joms atsiradus – išbandyti, pasinaudoti.