Ūkyje sukasi nuo mažens
Petras, paklaustas, kas jį atvedė į ūkininkystės kelią, atsako paprastai – likimas. Gimęs Vilniuje, vyras augo Zarasuose, kur yra jo prosenelio tėviškė, o savaitgaliais mama Petrą visada veždavosi į kaimą pas senelius.
„Po nepriklausomybės atgavimo seneliai atsiėmė dvarą ir išsikraustė iš Vilniaus gyventi čia, – prisimena P.Šiaučiunas. – Toks kaimietis ir buvau visą gyvenimą. Kai man buvo 16 metų, seneliai vietoj kompiuterio padovanojo aviną ir tris avis. Tada į tai žiūrėjau labai keistai, bet dabar džiaugiuosi.“
Petras nuo pat mažens domėjosi ūkiu – griebdavo šieną, meistraudavo, o dovanų gautos avys buvo paskutinis taškas, pastūmėjęs jį rimtai tuo užsiimti.
„Pirmiausia susidėjau su blogais žmonėmis – mokiausi iš tų, iš kurių nereikėjo. Ūkininkavimo pradžioje man labai nesisekė: viskas buvo blogai, griuvo, lūžo. Buvau 19–20 metų, kai sakiau, kad ūkis ne man. Išvažiavau mokytis, dirbau Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje.
Galiausiai nusprendžiau, jog valdiškas darbas visgi ne man – negaliu visą dieną sėdėti ant biuro kėdės, dirbti kam nors kitam. Nusipirkau naujos technikos ir ūkyje pradėjau daryti taip, kaip man atrodė teisinga, o ne kaip sakė kiti. Ar iš verslo pusės taip yra gerai? Ne. Bet ar esu laimingas? Taip“, – sako P.Šiaučiunas.
Bet ar esu laimingas? Taip.
Petras savo ūkyje augina kviečius, rapsus, avižas, miežius, grikius ir avis. Apie 300 ėriukų turintis vyras juos, kai užauga, parduoda.
„Dirbu vienas. Kartais trūksta paroje valandų – neturiu savaitgalių, išvykų su draugais. Prieš 5 metus atsisakiau alkoholio, todėl atsirado daugiau laiko. Laisvalaikį skiriu dviračiui, vandenlentei, raliui“, – pasakoja P.Šiaučiunas.
Petras neslepia – žiūrint iš finansinės pusės, jo veikla yra nestabili. Vyro teigimu, šiuo metu viskas yra labai pabrangę, technika lūžta, o ši kainuoja neadekvačius pinigus.