Visą laiką žavėjausi Prancūzija, jos elegancija, miestais... Ypač Paryžiumi. Gal dėl to, kad šis miestas įgavęs meilės vardą, o aš esu įsimylėjusi jau ne vienerius metus. Juk man meilė – viso gyvenimo prasmė...
Šiltą vasaros dieną, eidama grįsta Paryžiaus gatvele, mėgaudamasi saulės spinduliais, krintančiais man ant nuogų pečių, ir gyvenimo akimirka, kuri man duota būtent šį momentą, pagavau žavaus jaunuolio akių žvilgsnį.
Jis buvo kitoks. Pirmą kartą jaučiau tokį virpulį, malonų išgąstį. Jaunuolio akys buvo sodriai žalios. Jas įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio.
Jis buvo kitoks. Pirmą kartą jaučiau tokį virpulį, malonų išgąstį. Jo plaukai buvo tvarkingai sušukuoti, tamsiai rudi, eisena taisyklinga, tvirta ir vyriška. Jaunuolio akys buvo sodriai žalios. Jas įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio.
Tuo metu jaučiau, kad tai buvo nepaprastas akių kontaktas, tai buvo šis tas gilesnio. Mane užliejo karščio banga, euforija arba tai, ko negaliu paaiškinti iki šiol. Deja, mūsų akių pasimatymas tada ir išsiskyrė.
Dar kelias dienas, būdama Paryžiuje, vis tikėjausi sutikti tą patį vaikiną. Jaučiau, kad ši svajonė kiek naivi, bet tikėjau, kad tai nebuvo mūsų laikinas susitikimas. Dar kartą jį pamačiau savo sapne. Žavųjį žaliaakį susapnavau dar tą pačią naktį. Atrodo, keista sapnuoti gatvėje sutiktą vaikiną, su kuriuo neteko persimesti nė vienu žodžiu, tik ilgesingais žvilgsniais...
Taip pat skaitykite: Rasos istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Mane užbūrė bohemiškasis dailininkas“
Paskutinę dieną, kuomet turėjau traukti iš paslaptingo, kerinčio savo meilės burtais Paryžiaus namo į savo gimtinę, nusivyliau, kad man taip ir nepavyko surasti to vaikino.
Lipdama į lėktuvą, skrendantį į Lietuvą, paskutinį kartą atsisveikinau su ta viltimi, kad žalių akių savininko jau nebesutiksiu. Visgi reikėjo gyventi toliau, o tai, kas buvo Paryžiuje, ten ir turėjo likti. Visą kelionę mano mintys buvo sujauktos, neramios.
Galiausiai išlipusi iš lėktuvo, laukdama savo lagamino pakėliau galvą ir pamačiau tas žalias akis, ta tvirtą eiseną. Tai buvo jis! Atrodė, mano širdis tuoj pat iššoks iš krūtinės.
Nuo tos akimirkos mano gyvenimas apsivertė. Jis prie manęs priėjo ir lietuviškai paklausė mano vardo. Nuo tos akimirkos mes esame kartu.
Juk aš tikėjau, mano stipri nuojauta, nepalūžtanti dvasia tikėjo stebuklu, ir jis įvyko. Vieną kartą Paryžiuj prasidėjo mano pasakos istorija, kuri tęsiasi iki šiol...
Taip pat skaitykite: Gretos istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Eifelio bokšto papėdėje įsimylėjau prancūzą“
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.
Jei buvote šiame mieste, neabejotinai patyrėte įspūdžių, kuriuos prisiminus užlieja šiluma. O gal net šiokia tokia gėda... Arba iškart išnyra asociacijų apie nepamirštamą pažintį, kuri pakeitė jūsų gyvenimą, ar karštą ir aistra alsuojantį bučinį šalia Eifelio bokšto...
Siųskite nuoširdžias, išsamias ir užburiančias savo istorijas, o mes už jas apdovanosime puikiais prizais. Trijų geriausių tekstų autoriams atiteks po „Gloria Brandy Black edition“ įsteigtą prizą – 250 Lt vertės „L‘Occitane“ čekį norimai kosmetikai įsigyti. Savo istorijas siųskite adresu konkursai@zlg.lt.
