Stiklo gaminimas – magiškas procesas
Gimęs menininkų šeimoje, Viktoras jau nuo vaikystės turėjo nubrėžtą savo kelią – lankė dailės mokyklą, mokėsi keramikos, domėjosi skulptūromis, o kai atėjo laikas pasirinkti, kur suks toliau, netikėtai atrado stiklą.
„Mano tėvai yra tapytojai, – pasakojimą pradeda V.Dailidėnas. – Atradęs paslaptingą medžiagą, stiklą, supratau, kad visiškai nieko apie jį nežinau. Man stiklas buvo kaip siurprizas – negalėjau patikėti, kad žinant, kaip su juo elgtis, galima kone viską padaryti.“
Pajautęs norą susipažinti su stiklu, Viktoras šio amato ėmėsi mokytis Kaune, o vėliau gilino žinias ir Vilniuje.
„Kaune mokiausi karšto stiklo liejimo, pūtimo, įvairių veiksmų, kurie kainuoja gana brangiai, nes reikia didelės krosnies. Iš viso mokydamasis praleidau apie 9-erius metus, – prisimena V.Dailidėnas. – Dabar iš stiklo galiu daryti beveik viską.“
Nors iš pirmo žvilgsnio stiklas gali pasirodyti itin trapus, o jo apdirbimas – sudėtingas, Viktoras atskleidžia, kad jo gamyba yra gan lengva.
„Reikia žinoti bazinius dalykus, tokius kaip, kokia yra stiklo sudėtis, iš ko jis susidaro. Vertėtų įsiminti, kad be karščio nieko nepadarysi, – aiškina V.Dailidėnas. – Sunku įsivaizduoti, kaip iš baltų miltelių, įkaitinus krosnį iki tūkstančio laipsnių, gauni kaip medus tįstančią masę, kuri, sustingusi ir lėtai ataušusi, pavirsta į stiklą bei tampa skaidri. Magiška.“
Vertėtų įsiminti, kad be karščio nieko nepadarysi.
Atrado naują aistrą – bonsus
Pastaruosius 5-erius metus dalį Viktoro laisvalaikio yra užkariavę bonsai. Juos menininkas atrado tik persikraustęs gyventi į užmiestį ir prisiminęs, kaip praeityje domėjosi gamta.
„Buvau gamtininkas, lankiau jų centrą – su draugu rinkdavome gandrams varles, prižiūrėdavome sužeistus gyvūnus, esu stebėjęs bebrus. Buvome vaikai, bet labai mylėjome gamtą. Augant pomėgis manęs neapleido, dar prieš mokydamasis stiklo amato, galvojau stoti į biologiją. Vis dėlto nugalėjo menas“, – šypsosi V.Dailidėnas.
Šiandien Viktoras savo kolekcijoje turi apie 200 medelių, iš kurių 50 – tikri bonsai. Kaip išskirtinius vyras išskiria baobabą ir aukščiausią pasaulio medį – sekvoją.
„Likę augalai yra tarsi ruošiniai – pavyzdžiui, slyva stovi, laukia savo eilės, kol galės keliauti į vazoną, – sako V.Dailidėnas. – Šis užsiėmimas man yra ganėtinai naujas, tad nėra labai lengva, iš pradžių daug kas nesiseka. Po kiekvienos žiemos netenku 5–6 medelių.“
Anot Viktoro, bonsų auginimas reikalauja didelio prisirišimo, mat medžių amžius siekia kelis šimtus metų, tad reikia apgalvoti, kokia bus jų ateitis.
„Kai kur yra tradicija, kad jie eina iš kartos į kartą. Būna žmonių, kurie augina senelio paliktą bonsą“, – pasakoja V.Dailidėnas.
Kai kur yra tradicija, kad jie eina iš kartos į kartą.
Bonsus Viktoras pasirinko būtent dėl jų žalio žavesio. Kaip menininkas džiaugiasi, spygliuočiai išlieka visus metus žali.
„Nemėgstu gėlių, – šypsosi V.Dailidėnas. – Tiesa, būna, kad ir spygliuočiai, pavyzdžiui, rudenį numeta spyglius. Šiemet manęs net klausė, kodėl šįkart tiek daug spyglių prikritę. Žinoma, kažkiek prisidėjo vėtra, tačiau iš tiesų dėl to, kad prieš trejus metus buvo stiprus prieaugis.“
Sumanė gaminti stiklinius vazonus bonsams
Praėjusį pavasarį Viktorui gimė mintis sujungti dvi savo aistras – stiklo gaminimą ir bonsų auginimą. Menininkas tikina niekaip nesuprantantis, kodėl niekam anksčiau nekilo mintis sukurti stiklinių vazonų mažiesiems medžiams.
„Kiek domėjausi, tokių vazonų, kokius gaminu, niekas nedaro. Žinoma, galbūt kas nors kuria, augina taip, bet turbūt nesireklamuoja. Lietuvoje tikrai nėra“, – įsitikinęs V.Dailidėnas.
Viktoras pasakoja, kad idėja sukurti bonsams vazonus kilo natūraliai, tačiau labiausiai jį įkvėpė japonų kuriamas stiklas.
„Jis yra šiek tiek netradicinis, iš vienos knygos pasisėmiau daug idėjų. Man japonai buvo kaip pavyzdys – jie galėdavo ant stiklinės adatos pastatyti stiklinį namelį. Tai kažkas neįtikėtino. Susižavėjau ir pats ėmiau tą daryti“, – sako V.Dailidėnas.
Kol kas Viktoras dar tik aiškinasi visus stiklinių vazonų ypatumus ir viliasi, kad daugiau detalių paaiškės po pirmos žiemos.
„Viskas dar labai šviežia, – neslepia V.Dailidėnas. – Pirmąjį pagaminau maždaug prieš 8-erius metus, tačiau tai labiau buvo kaip lėkštė, o ne vazonas. Tik persikraustęs į užmiestį, sugalvojau į ją įdėti japonišką klevą. Dabar, atėjus pavasariui, pagalvojau, jog atėjo laikas pabandyti sukurti daugiau.“
Norint pagaminti stiklinį vazoną, pirmiausia reikalinga lydimo krosnis, tad Viktoras kurti vyksta į Vilniaus vitražo dirbtuves. Pasidarius norimą formą, prasideda darbas.
„Aukštoje temperatūroje lydau, tuomet ruošinys apsigaubia iš anksto padarytą formą. Išjungus, lėtai ataušini ir kitą dieną turi vazoną“, – aiškina V.Dailidėnas.
Išjungus, lėtai ataušini ir kitą dieną turi vazoną.
Nors savo srityje menininkas yra sukaupęs daugybę patirties, kartais jam vis dar pasitaiko nesėkmių. Viena pagrindinių to priežasčių – nuolatinis eksperimentavimas.
„Daugiasluoksnis stiklas gerai apsilydo, tačiau išgręžus skylę, suskyla, – sako V.Dailidėnas. – Gyveni, mokaisi, bandai.“
Savo kuriamiems vazonams Viktoras naudoja seną stiklą. Taip yra ne tik patogiau dažnai eksperimentuojant, bet ir labiau tausoja aplinką.
„Naudoju stiklus, turimus iš senų laikų, arba išmestus. Nematau problemos, tai kaip tik yra privalumas. Kas iš to, jei stiklas atsiras sąvartyne? Aš jį paimu ir pagaminu daiktą. Tai yra daug svarbiau“, – mano V.Dailidėnas.
Apie stiklinių vazonų ateitį Viktoras kol kas kalba nedrąsiai – anot jo, dabar svarbiausia palaukti žiemos. O tuomet, jei viskas gerai, bus galima pagalvoti ir apie didesnę vazonų gamybą.
„Kambariniams arba lepūnėliams bonsams, kurie žiemoja patalpoje, nėra jokio skirtumo – vazonai 100 proc. atlaiko. O augantiems lauko sąlygomis yra kitaip. Net keraminiai vazonai ne visi atlaiko šalčius. Esu bandęs užkasti į žemę, peržiemojo gerai, o tų, kur buvo lauke, išsproginėjo kraštai“, – svarsto V.Dailidėnas.
