Rašytoja Rasa Dmuchovskienė, rašanti jau trečią „Skruzdėliuko Nežiniuko“ knygą vaikams, sutiko pasidalyti kūrybos ypatumais.
– Ar tiesa, kad parašyti knygą vaikams gali visi? Ar tam reikia kokių nors ypatingų sugebėjimų?
– Visi mes buvome vaikai. Vadinasi, visi pažįstame vaikus. Todėl aš galvoju, kad knygą vaikams gali parašyti visi. Vaikystėje net nedrįsau pasvajoti, kad būsiu rašytoja, be to, mokykloje man net nelabai sekėsi lietuvių kalba.
Tačiau iš tiesų svarbiausia išmanyti vaikų interesus, mylėti juos, domėtis, kuo jie gyvena ir rašant vaikams sugebėti mokėti sudominti mažuosius skaitytojus.
– Kaip kilo idėja parašyti knygą vaikams?
– Jau trisdešimt metų dirbu vaikų darželio auklėtoja. Dažnai prieš pietų miegą seku, skaitau kitų autorių pasakas. Pastebėjau, kad vaikai dažniau prašo pasekti savo sukurtą pasaką. Tada ekspromtu ką nors sugalvoju, dažnai į pasakos kūrimą įtraukiu vaikus. Kas ten ėjo, ką sutiko? Ir prasideda visas įdomumas.
Patys vaikai yra didžiausi idėjų sufleriai. Jie siūlo siužetus, veikėjus, užduoda labai daug klausimų, į kuriuos ne visada turiu atsakymų. Tenka sumaniai suktis, užbaigti pasaką maža intriga. O kitą dieną, jau pasiruošus, vaikams papasakoju daug įdomių faktų: apie sraigių dantis, voro tinklą, ataugančią driežo uodegą. Taip ir kilo mintis visa tai suguldyti į knygą.
Įdomu dar ir tai, kad ji pirmiau atsirado kaip garso įrašas, o ne spaudoje. Visą dieną dirbant su vaikais labai daug kalbi. O jie žaisdami triukšmauja. Visi nori dėmesio. Kartais nuo kalbėjimo tiesiog kimdavau, o dar tekdavo pasaką sekti prieš pietų miegą. Iš pradžių bandžiau pasakas trumpinti. Vaikams tai nepatiko. Va čia ir kilo idėja įrašyti pasakas ir leisti vaikams jų klausytis.
Papasakojau apie savo sumanymą draugei. Ji ir sako: „Taigi mano sūnus turi įrašų studiją, ir jie su žmona seniai galvojo kažką panašaus įrašyti.“
Aš dar norėjau paprastai savo balsu įrašyti, bet įrašų studijos savininkas Vytenis Micevičius pasiūlė įgarsinti profesionaliai. Taip padrąsinta kitų, jų padedama sukūriau pirmą „Skruzdėliuko Nežiniuko“ knygą, kuri išėjo kompaktiniu disku.
– Kaip atsirado knygos herojus skruzdėliukas Nežiniukas?
– Kaip jau minėjau, dirbu darželyje su vaikais. Jų visur pilna kaip skruzdėliukų, o aš viena kaip ta motinėlė. Kodėlčiaus amžiaus vaikai užduoda begales klausimų. Taip ir gimė skruzdėliukas Nežiniukas.
– Kaip rašoma knyga vaikams? Ką galite patarti pradedantiesiems rašytojams?
– Aš rašydama vaizduotėje iš pradžių matau animacinį filmuką. Užsimerkiu ir regiu, kaip skruzdėliukas bėga, kaip jis užkliūva, kojytės linksta. Pirmiausia „peržiūriu“ mintyse tą filmuką, o tada jį aprašau.
Būna dienų, kai minčių nėra ir „filmo“ visai nematau. Na, nesirašo, nors tu ką. Kartą leidyklos vadovas Sikstas Ridzevičius paklausė, ką dabar rašau, kaip sekasi. Sakau, nieko, nes neturiu minčių. Tada sekė jo aukso žodžiai: „Rašyk. Nesvarbu ką. Pataisyti visada lengviau.“
Ir tikrai. Kartais parašau tik tiek: „Miško pievoje gyveno… Jis sutiko… Jiems abiem patiko…“ Kitą dieną jau sugalvoju personažus. O paskui jau savaime kažkaip pasipila mintys.
Skruzdėliukas užkliuvo, suklupo, suriko… Vėl vaikai sukluso. Aš juos susigrąžinau.
Parašiusi pasaką, visada ją perskaitau vaikams. Mes, suaugusieji, mėgstame rašyti daug. Mums patinka aprašinėti vaizdus. Pavyzdžiui, kaip gražiai gali aprašyti saulėlydį, kai skruzdėliukas tupi ant lapo ir gėrisi besileidžiančia saule, kuri nudažo mišką raudonai. Ar vaikams tai patinka? Va, čia padeda mano darželio vaikai, o aš jų turiu daug ir jie – mano didžiausi kritikai. Skaitau ir matau, kad vaikai jau bruzda, kumščiuojasi. Vadinasi, jiems neįdomu. Be gailesčio tokias vietas braukiu, nors man pačiai ir labai patinka. Reikia veiksmo. Skruzdėliukas užkliuvo, suklupo, suriko… Vėl vaikai sukluso. Aš juos susigrąžinau.
Dar reikia savo kūrinį daug kartų skaityti garsiai. Patikėkite, garsiai perskaičius tikrai neskamba taip gerai, kaip atrodė rašant. Nebijokite trinti ir braukyti. Va, taip ir rašomos knygos.
Galiu drąsiai sakyti, kad viena iš svarbiausių sėkmingos vaikiškos knygos detalių yra glaudus bendradarbiavimas su dailininku iliustratoriumi. Jis, paskaitęs pasaką, vaizduotėje mato savo filmuką.
Galbūt net įspūdingą iliustraciją, nors aš nieko apie tai neparašiau. Tada mes tariamės, diskutuojame, ginčijamės ir sukuriame. Iliustratorius kuria pasaką piešiniais, jo „filmukas“ papildo mano vaizduotę.
Be to, aš nebijau prašyti pagalbos. Kaip vaizdžiai ir gražiai paskanina kalbą gera lietuvių kalbos mokytoja! Čia norėčiau paminėti pedagogę Giedrę Mazurkevičienę, paskaninusią mano tekstus retesniais, įdomesniais žodžiais. Taip pat dėkoju kolegai redaktoriui Raimondui Jurgaičiui, jis pakomentuodavo tekstus, pasiūlydavo naujų minčių, posūkių. Kas netinka, išbraukiu, kas patiko man ir vaikams – palieku. Taip ir gimsta knyga vaikams.
Dar reikia savo kūrinį daug kartų skaityti garsiai. Patikėkite, garsiai perskaičius tikrai neskamba taip gerai, kaip atrodė rašant.
– Pasakojate, kad sėkmingai knygai svarbu geras iliustratorius, o kaip jį radote savo pasakoms?
– Labai paprastai, tiesiog nuėjau į knygyną ir rinkausi knygas su gražiais paveiksliukais. Išsirinkau penkias man pačias gražiausias. Tada atsisėdusi pradėjau žiūrėti, kas jas iliustravo. Net keturios iš mano išrinktų knygų buvo Gintaro Jociaus.
Skambinu Gintarui, klausiu, o jis atsisako, nes turi daug darbo. Primygtinai prašau. Tada jis paprašo atsiųsti vieną pasaką. Ir jam patiko! Sako: „Imu, matau iliustracijas.“
– Gal prisimenate mėgstamiausią savo vaikystės knygą?
– Taip, prisimenu. Tai Minarik Elzės Holmelund „Meškiukas ir jo draugė“. Turiu ją išsaugojusi, bet be paskutinio lapo, kuriame buvo meškučio laiškas. Kaip aš tikėjau, kad ten tikrai rašė meškiukas, buvo tokia paprasta vaikiška kalba parašyta. Aš irgi norėčiau rašyti taip, kad dabartiniai mano skaitytojai išsaugotų „Skruzdėliuką Nežiniuką“ savo anūkams.
– Kaip manote, kokios knygos įdomios šiandieninei vaikų kartai?
– Parašyti knygą, kuri domintų skirtingų kartų vaikus, yra didžiulis uždavinys. Šiuolaikiniai vaikai trokšta judesio, daug nuotykių, nemėgsta pamokymų ir pamokslavimų. Pasaka turi būti linksma, įtraukianti, žadanti nuotykį. Jos iliustracijos turi būti įdomios ir spalvingos.
Būtų puiku, jei smagiai skaitydami vaikai kartu ir mokytųsi. Mano skruzdėliukas supažindina su įvairiomis gyvūnų savybėmis: kodėl žiogas čirškia visą naktį, kas ten šviečia ant jonvabalio, kodėl varlės ir kurkia, kam bitei du skrandžiai...
Apie daug ką reikia pagalvoti. Šiuo metu rašau trečiąją „Skruzdėliuko Nežiniuko“ dalį. Vėl vaikus kviečiu į naujus smalsuolio Nežiniuko nuotykius. „Skruzdėliukas Nežiniukas“ (leidykla „Jūsų Flintas“) jau turi ir savo gerbėjų būrį, organizuojame skaitovų konkursus, vaikai mintinai deklamuoja knygos ištraukas ar net suvaidina veikėjus.
Beje, pirmoji „Skruzdėliuko Nežiniuko“ knyga išleista jau šešiomis kalbomis: latvių, estų, suomių, rumunų, azerbaidžaniečių bei kinų.
Kad jūs žinotumėte, koks geras jausmas sulaukti teigiamų atsiliepimų ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių mažųjų skaitytojų. „Skruzdėliuko Nežiniuko“ knyga pateko tarp TOP10 daugiausia išverstų lietuviškų vaikiškų knygų.
– Ką norėtumėte palinkėti visiems, kurie svajoja parašyti vaikišką knygą?
– Būtinai rašykite – juk svarbiausia, kad tai darote visų pirma iš meilės savo vaikučiams. Jūs žinote, kuo gyvena jūsų vaikai, kuo jie domisi, kas jiems patinka. Jei nežinote, nuo ko pradėti, paklauskite vaikų. O jie tikrai jums prifantazuos. Tik spėkite užsirašyti mintis, o po to jas sudėkite į istoriją. Kaip jau minėjau, rašykite daug, o po to braukykite.
Paskaitykite vaikams. Jie tikrai tai įvertins. Galbūt pasaka ar pasakų knyga ilgainiui nuguls stalčiuje ir bus puikus prisiminimas vaikams paaugus, o galbūt džiugins ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio vaikus. Reikia tik labai norėti – jums tikrai pavyks.