Jeigu tektų paskaityti komentarus viešoje erdvėje po straipsniais apie vairuotojus, vairavimo įgūdžius ar nutikusius eismo įvykius, greičiausiai pamatytume, kad lietuviai mėgsta diskutuoti apie tai, kas yra geras ir blogas vairuotojas, koks automobilis geriausias ir kodėl visi kaip susitarę važiuoja antra juosta ir nepaspaudžia greičio pedalo. O kur dar garsieji palyginimai apie vyrus ir moteris prie vairo!
Vairavimo instruktore dirbanti Eidvilė, paklausta, ar susiduria su lyčių stereotipais savo darbe, o jų, sutikite, šioje srityje vis dar pasitaiko, nudžiugina. „Mano mokiniai turbūt patys geriausi – niekada nesu sulaukusi pastebėjimo dėl to, kad esu vairavimo instruktorė moteris. Moterų instruktorių vis daugėja, todėl ilgainiui tai bus įprasta. Beje, pastebiu, kad kai kada vairuotojai kaip tik nori instruktorės moters, manau, galvoja, kad būsime ramesnės ir nekelsime tono“, – sako ji.
Ji priduria, kad negalėtų išskirti, kad vyrai ir moterys vairuoja skirtingai ar skirtingai reaguoja į situacijas kelyje.
„Iš tiesų čia lyčių stereotipai tikrai neveikia – tiek vyrai, tiek moterys gali būti puikūs vairuotojai“, – kalba Eidvilė.
– Papasakokite, kaip susidomėjote vairavimu?
– Už tai turėčiau būti dėkinga savo tėčiui – jis mane tuo užkrėtė – meile automobiliams, sportui ir vairavimui. Tėtis visą gyvenimą buvo susijęs su automobiliais, tad pasekiau jo pėdomis – šiandien abudu esame vairavimo instruktoriai.
Tiesa, jis mane pradėjo mokyti vairuoti tada, kai jau turėjau vairuotojo pažymėjimą (juokiasi). Patarimų, kaip vairuoti, gavau, bet mokytis iš naujo neteko, kadangi turėjau puikų vairavimo instruktorių ir vairavimo egzaminą išlaikiau iš pirmo karto.
– O kaip jums pačiai sekėsi pirmosios dienos darbe?
– Sunku ir prisiminti kokios buvo pirmosios dienos, tačiau prisimenu, kad turėjau tikrai puikią pirmąją mokinę – man labai pasisekė. Dabar juokinga prisiminti, tačiau tuomet atrodė, kad į gatvę išvažiuoti aš labiau bijojau, nei ji. Visgi, viskas klostėsi sėkmingai ir labai nudžiugino tai, kad mano pirmoji mokinė iš pirmo karto išlaikė vairavimo egzaminą – tai man buvo ir puiki motyvacija, kuri neapleidžia ir šiandien.
– Kaip manote, kas labiausiai pakiša koją žmonėms, kurie vis neišlaiko vairavimo egzamino?
– Mano nuomone, žmonės labai skuba. Jie taip greit nori gauti vairuotojo pažymėjimą, kad neįvertina savo galimybių. Dažnai lieka vairavimo spragų ir tas pakiša koją. Būna, ateina mokytis vairuoti žmonės, kurie jau užsirašę į vairavimo egzaminą, tačiau neturėję nė vienos pamokos. Vieniems užtenka mažiau pamokų, kitiems reikia daugiau, kadangi visi mes esame skirtingi mokiniai. Aš noriu tikėti, kad nėra žmogaus, kurio nebūtų įmanoma išmokyti vairuoti, tiesiog tai užtrunka skirtingą laiko tarpą.
Tačiau, kaip rodo praktika, žmogus, neišlaikęs egzamino, iškart rašosi kitam egzaminui, bet neskuba atgal pas vairavimo instruktorių, kad patobulintų vairavimo įgūdžius ar įgautų daugiau patirties. Mąstoma, o gal pasiseks?
Šiandien minimalus ir privalomas reikalavimas – 15 vairavimo pamokų, t. y. išvis 30 akademinių valandų kelyje. Tačiau tiek valandų užtenka tik tiems, kurie važinėja papildomai, pavyzdžiui, su šeimos nariais. Pasakyti, kad tam tikras valandų skaičius iš jūsų padarys tobulą vairuotoją tikrai negaliu – tai priklauso nuo daugybės dalykų. Bet faktas vienas – 30 valandų yra per mažai, jeigu nesimokote papildomai.
– O ką patartumėte bijantiems vairuoti? Dažnas išsilaiko egzaminą, gautą vairuotojo pažymėjimą padeda į stalčių, o po dešimt metų džiaugiasi, kad štai koks vairavimo stažas.
– Anksčiau dauguma paprasčiausiai neturėjo automobilio, kad galėtų iškart po vairavimo egzamino sėsti ir važiuoti, o po pertraukos vėl pradėti vairuoti yra tikrai nelengva. Dabar sąlygos tokios, kad galime pasinaudoti ir automobilių nuoma, todėl vairuoti tikrai galima reguliariai.
Rekomenduoju pasiryžti ir sėsti prie vairo, net ir turintiems baimės – juk visada galima paprašyti ir šeimos narių ar patyrusių draugų pagalbos. Be to, kasmet automobilių gatvėse vis daugiau, eismas didžiuosiuose miestuose vis intensyvėja, tad vairuoti nebus lengviau, o tik sunkiau.
– Jūs pati renkatės mechaninę ar automatinę pavarų dėžę?
– Kadangi mano svajonių automobilis būtų sportinis, mėgstu dalyvauti automobilių sporto varžybose, tai mechaninė pavarų dėžė artimesnė širdžiai, nors kasdienai mieste renkuosi automobilį su automatine pavarų dėže. Jeigu kalbėčiau apie mokinius, tai jie dažniau renkasi mokytis vairuoti su mechanine – dar nuo senų laikų vyrauja įsitikinimas, kad geriau išmokti su „tikra“ mašina važiuoti, o paskui bus galima vairuoti ir „automatą“. Tačiau negaliu nepastebėti, kad kasmet auga norinčiųjų mokytis vairuoti su automatine pavarų dėže skaičius.
– Ką galėtumėte pasakyti apie mus, lietuvius kaip vairuotojus? Esame draugiški, o gal nestingame agresijos? Koks vairuotojas, jūsų nuomone, yra geras?
– Pirmiausia, geram vairuotojui reikia žinoti kelių eismo taisykles, būti atidžiam, susikaupusiam, nepamiršti, kad esi ne vienas kelyje, stebėti, kas vyksta, o ne svajoti, įvertinti ir kitus vairuotojus, jų veiksmus.
Dabar populiaru naudoti telefonus vairuojant – žmonės ne tik kalba telefonu, bet ir filmuojasi bei atlieka kitus veiksmus, kurie blaško. Nemanau, kad tai suderinama su gero vairuotojo savybėmis. Pastebiu, kaip influenceriai intensyviai filmuojasi vairuodami ir tai tikrai nėra geras pavyzdys kitiems vairuotojams, kadangi dėmesys nukreipiamas ne į kelią.
Didžiuose miestuose eismas intensyvus, visi skubantys, tad kuriozinių ir avarinių situacijų būna kur kas daugiau, natūralu, ir žmonės į tai reaguoja. Bet pasakyti, kad lietuviai kaip vairuotojai agresyvūs, tikrai negalėčiau. Kartais pritrūksta kultūros, padėkos ar tiesiog praleidimo gatvėje, bet daug kas priklauso nuo situacijos.
Todėl išvada viena – geriausia kelyje būti atsargiems ir kultūringiems, tai tikrai visiems palengvins ir vairavimą, ir gyvenimą.
