Nuo sūnaus gimimo
Turbūt nėra nė vieno Lukšių miestelio gyventojo, kuris nežinotų, kur gyvena R.Pečiulienė-Šilingė. O ir surasti jos namus ne taip ir sunku. Vos į juos atvažiavus svečius pasitinka ne viena ir ne dvi varlės. Akivaizdu, kad šios sodybos šeimininkai labai myli šiuos gyvūnus. Prieš keletą mėnesių Šakių turizmo informacijos centras šią sodybą net įtraukė į lankomų rajono objektų sąrašą.
Atrodo, jog suvalkietės namuose visi daiktai susiję su varlėmis. Ji su šeima arbatą geria iš kvarklėmis išpuošto puodelio, valgo iš šių gyvūnų atvaizdais išmargintų lėkščių, net žalius sapnus sapnuoja gulėdama po varlėmis išpuošta antklode. Kalėdinės eglutės kolekcionierės namuose taip pat puošiamos „varliškais“ žaisliukais. Nors kai kurie žmonės ir nemėgsta šių šoklių, pati moteris tikina, kad joms simpatiją jaučia nuo mažens.
Dar vaikystėje Šilalės rajone gyvenusi Reda dažnai žaisdavo su varlėmis, besitaškiusiomis prie namų esančioje kūdroje, vakarais klausydavo jų kvarkimo.
„Tais laikais būdavo daug daugiau varlių nei dabar. Šiuo metu nemažai jų išnaikinta dėl besaikio chemikalų naudojimo“, – apgailestavo pašnekovė.
Nors šiems padarėliams simpatiją moteris jaučia nuo mažų dienų, tačiau kolekcionuoti jų statulėles ar su jomis susijusius daiktus Lukšių miestelio gyventoja pradėjo daug vėliau – kiek daugiau nei prieš 13 metų, gimus jauniausiajam sūnui Dovydui.
„Visi aplinkiniai seniai žinojo, kad man patinka varlės, tačiau kolekcionuoti jų niekada nemėginau. Kartą viena giminaitė padovanojo pirmąją varlės skulptūrėlę, tačiau net ir po to turėjo praeiti dar keleri metai, kol kolekcija ėmė pilnėti“, – prisiminė R.Pečiulienė-Šilingė.
Maždaug prieš 13 metų, artėjant šventiniam žiemos laikotarpiui, vaikščiodama su vyru po parduotuves ji įsigijo varlėmis papuoštą peleninę ir dar keletą šių gyvūnų statulėlių. Tada moteris net garsiai pajuokavo, kad Kalėdų senelis galėtų padovanoti dar daugiau varlių. Netrukus ji buvo paguldyta į ligoninę, kur pagimdė sūnų. Grįžusi namo su mažuoju Dovydu ant rankų, Reda po Kalėdų eglute rado pusšimtį kvarklių. Nuo tos akimirkos jos kolekcija nuolat gausėja, o giminaičiai ir draugai dabar jau tvirtai žino, ką jai padovanoti įvairių švenčių proga.
„Auga sūnus, auga ir mano kolekcija“, – šypsojosi Lukšių gyventoja.
Išsipildžiusi svajonė – varlių namelis
Šiandien R.Pečiulienės-Šilingės kolekcijoje – jau beveik puspenkto tūkstančio su varlėmis susijusių daiktų. Neseniai į Redą kreipėsi šalies rekordus fiksuojančios agentūros „Factum“ atstovai ir pasiūlė jos sukauptą kolekciją įtraukti į Lietuvos rekordų knygą. Tąkart buvo suskaičiuota 4250 eksponatų, tačiau nuo to laiko jų dar pagausėjo. Pažymėjimas apie rekordo patvirtinimą šeimininkę turėtų pasiekti jau artimiausiu metu.
Lukšių miestelio gyventojos kolekcijoje puikuojasi ne tik statulėlės, bet ir rūbai, indai, pašto ženklai, atvirutės, knygos, įvairūs kiti leidiniai, kanceliarinės prekės, vazos, laistytuvai, dėlionės, žvakės, žaislai, papuošalai, vonios reikmenys, atšvaitai, net alkoholiniai gėrimai, saldainiai ir kt. Visos šoklės sudėtos tvarkingai, pagal tam tikras temas.
„Šitos – meilios, jos skirtos dovanoti vieni kitiems Valentino dienos proga, štai šios – ritualinės. Jomis senovėje žmonės mėgindavo prisišaukti lietų.
Čia stovi prabangios varlės, ten toliau – miniatiūrinės, dar toliau – rankų darbo varlytės, parsivežtos iš įvairių mugių. Viena grupė skirta britiškoms varlėms. Jos išskirtinės tuo, kad visos pavaizduotos tarsi žmonės“, – degančiomis akimis apie savo kolekciją neužsikirsdama pasakoja Lukšių miestelio gyventoja.
Nepaisant to, kad jos kolekcija skaičiuojama tūkstančiais eksponatų, moteris nesunkiai gali atskirti, kokią varlytę jau turi, o kokios dar ne.
Eksponatai į R.Pečiulienės-Šilingės namus plaukia iš viso pasaulio. Toliausiai atkeliavusi varlytė – iš Naujosios Zelandijos. Tarp unikalių eksponatų čia galima rasti Madagaskaro piniginį banknotą ar iš vienos Indonezijos salos atkeliavusią monetą, tikros varlės griaučius, penkiasdešimtmečio proga iš kolegų gautą atviruką, kuriame paslėpta 50 varlių, dar 1960 m. išleistą knygą „Du peštukai“, kurioje aprašyta varliukų istorija, iš atvirukų surenkamą iliustruotą pasaką „Varlė karalienė“ ar tikrą varlėmis išmargintą stručio kiaušinį. Anksčiau ji su šeimos nariais pati pirkdavo varlytes, tačiau dabar jos į Lukšių miestelį dažniausiai atkeliauja kaip kitų įteiktos dovanos.
Pati Reda taip pat gamina „varliškus“ paveikslus, dekoruoja lėkštes, o šiais metais net iš sniego vietoje įprasto senio besmegenio nusilipdė baltą varlę. Dalis kolekcijos eksponatų jai itin brangūs. Tai – taip pat kolekcininkės, vilkaviškietės Jolitos Kojutienės pagamintos lėlės, kurios atspindi pačios Redos gyvenimo būdą, jos pomėgius, veiklą.
Nepaisant to, kad jos kolekcija skaičiuojama tūkstančiais eksponatų, moteris nesunkiai gali atskirti, kokią varlytę jau turi, o kokios dar ne. Nors galybė žaliųjų šoklių išsibarstę po visus namus, tačiau didžioji dalis sukrauta „Varlių namelyje“. Vietoje senos nugriuvusios pavėsinės vos prieš kelis mėnesius jį pastatė Redos vyras Gintautas. Pati moteris teigė apie tokį objektą svajojusi maždaug nuo 2010-ųjų. Būtent tada Šakių rajone stovinčiame Zyplių dvare ji surengė savo tūkstantosios varlės parodą.
„Jau tada ėmiau svarstyti, kad būtų visai smagu sodyboje įsirengti „Varlių namelį“. Aišku, jam įruošti nebūdavo arba laiko, arba pinigų. Galiausiai mano vyras ėmėsi iniciatyvos ir gana greitai surentė taip trokštamą namelį“, – šypsojosi pašnekovė.
Sukūrė asociaciją
2010 m. Zyplių dvare surengta R.Pečiulienės-Šilingės varlių paroda nebuvo pirmoji. Dar maždaug prieš metus ji panašią savo kolekcijos parodą buvo surengusi Lukšiuose esančiame Vaikų dienos centre. Tuomet ji turėjo „tik“ maždaug 600 eksponatų.
„Džiaugiuosi, kad mano draugė įkalbino surengti tą parodą, nors pati to visai nenorėjau. Nežinojau, kaip aplinkiniai sureaguos į tokį keistą mano pomėgį. Vis dėlto daugumos žmonių reakcijos buvo teigiamos, visi su susižavėjimu ėjo apžiūrėti varlyčių. Po parodos Lukšiuose su manimi susisiekė dar keletas varlių kolekcininkų, kurie iki tol taip pat bijojo išeiti į viešumą“, – prisiminė suvalkietė.
Jau tais pačiais 2009-aisiais pas Redą į sodybą Lukšiuose sugužėjo devynios varlių mylėtojos iš Kauno, Jurbarko, Šakių, bei Lekėčių. Galima sakyti, jog greičiausiai būtent tada įvyko pirmasis kvarklių kolekcionierių susitikimas Lietuvoje. Jau netrukus buvo nuspręsta įkurti šį pomėgį turinčių žmonių asociaciją.
„Kai 2010-aisias Zypliuose surengiau parodą, žinia apie varlių kolekcininkus po Lietuvą pasklido dar plačiau. Tuomet su manimi susisiekė vilnietis Elmundas Žalys, kuris netrukus pasiūlė idėją steigti asociaciją. Oficialiai kolekcionuojančių varles asociaciją, žinomą tiesiog trumpiniu „KVA“, įsteigėme 2011 m. kovo 25 d. Tuomet mūsų buvo 11 narių“, – prisiminė nuo pat pradžių asociacijos prezidente išrinkta R.Pečiulienė-Šilingė.
Parsinešė iš kūdros
Bendraminčiai į Lukšių miestelio gyventoją vardu beveik nesikreipia. Kitiems kolekcininkams ji yra Varlė karalienė. Paprastai „KVA“ nariai į susitikimus renkasi 2–3 kartus per metus.
Šiuo metu asociacijai priklauso 23 nariai iš visos Lietuvos. Dar apie 10 kolekcionuojančių varles entuziastų nuolat palaiko ryšį su šios organizacijos nariais, tačiau patys įstoti į ją kol kas nesiryžta.
Susitikę su bendraminčiais „KVA“ nariai sveikina vieni kitus jubiliejų progomis, mainosi arba dovanoja vieni kitiems įvairius su varlėmis susijusius eksponatus. Kasmet organizuojami vis kitokios varlės rinkimai. Vienais metais renkamos ilgiausių kojų varlės, kitais – storiausių lūpų, dar kitais – gražiausios kuprinės ar skrybėlės su varlėmis. Bičiuliai kaskart stengiasi susitikti vis kitame Lietuvos mieste, apžiūrėti įžymiausias jo vietas.
„Manau, šia „liga“ susirgau visam gyvenimui. Man varlės – mieli gyvūnai. Labai mėgstu vasaros vakarais tiesiog sėdėti ir tiesiog klausyti varlių kvarkimo. Kartą net ėjau į Lukšių centre esančią kūdrą specialiai prisigaudyti varlių. Jas parsinešiau į namuose esantį baseiną“, – juokėsi pašnekovė.
Jos namuose ne tik gausu varlių statulėlių. Čia dienas terariume leidžia ir keturios gyvos dekoratyvinės varlytės.
„Buvo pasiūlymų namuose įrengti muziejų, bet tos minties atsisakiau. O kam man to reikia? Tada ne tik prisidės didesnis popierizmas, bet ir mokesčius reikės mokėti, turėsiu imti pinigus už bilietus. Dabar viską leidžiu apžiūrėti nemokamai. Man tai teikia didelį malonumą. Kam kažkuo džiaugtis ir tuo nesidalinti su kitais? Kokia tada būtų viso to prasmė?
Pas mus į sodybą užsuka ne tik mokinių grupės. Suaugusiems tai taip pat įdomu. Neseniai Zyplių dvaro darbuotojai paprašė dalį kolekcijos leisti eksponuoti jiems. Apie tūkstantį mano varlių ten jau buvo eksponuojama ketverius metus ir dėl to sulaukiau daugybės šiltų atsiliepimų. Pasirodo, žmonėms reikia ne tik „rimto“ meno, bet ir šiek tiek žaismingumo“, – šypsojosi varlių kolekcininkė.
