Kilmė. Paskirtis
„Vokiečių špicai skirti namų saugojimui. Jie išveisti kaip skambučiai, kadangi tai – paloti mėgstantys šunys. Pasaulyje yra daug špicų rūšių. Vien vokiečių špicai skirstomi į mažuosius, nykštukinius (pomeranus) ir vidutinius. Lietuvoje populiariausi nykštukiniai špicai, o vidutinių yra labai mažai.“
Charakteris
„Tai – žmogaus šunys. Špicai labai nori jam įtikti ir visuomet būti kartu. Dėl šeimininko jie padarys bet ką. Jie mėgsta būti glostomi, būti ant rankų, bet ne dėl lepumo. Todėl, kad jiems gera būti šalia žmogaus, kaip ir aviganiams. Mes auginame ir du vokiečių aviganius, todėl dažnai sakome, kad špicas yra mažas aviganis. Tai didelis šuo mažame kūne. Kaip ir visi šunys, jie eina noriai eina į ilgus žygius, plaukia. Net jei ir nenori, susiima ir plaukia, nes žino, kad jei to nedarys, liks kitame krante.
Kokia bebūtų situacija, žmogaus atžvilgiu špicas agresyvus neturi būti jokiomis aplinkybėmis. Jei pasitaiko agresijos atvejų, dažniausiai tai būna ne veisliniai, o vadinamų daugintojų veisti šunys.
Špico charakteris labai priklauso nuo to, kaip veisėjas paruošia savo šuniukus ir kaip šeimininkas juos toliau auklėja. Tarkime, šuniukas gali bijoti didesnių šunų, bet jei šeimininkas, pamatęs ateinantį didesnį šunį, kaskart nepuls jo kelti ant rankų, skatins bendrauti su kitais, jis tiesiog įpras ir su visais draugaus.
Špicas negali būti agresyvus aplinkiniams. Pasitaiko, kad kai kurie šuniukai dominuoja kitų atžvilgiu, bet iš esmės net ir patinai gali puikiai gyventi kartu ir sutarti. Kokia bebūtų situacija, žmogaus atžvilgiu špicas agresyvus neturi būti jokiomis aplinkybėmis. Jei pasitaiko agresijos atvejų, dažniausiai tai būna ne veisliniai, o vadinamų daugintojų veisti šunys.
Didžiausia klaida auginant tokius mažos veislių šunis, kad į juos žiūrima kaip į žaislus. Iš tikrųjų, jie visiškai tokie patys kaip ir dideli, gal tik reikalauja kitokio krūvio. Būna žmonių, kurie šuniukus nešioja ant rankų, maitina nuo stalo ir taip užsiaugina aikštingą šuniuką. O špicai tikrai mėgsta būti palepinti ir manipuliuoti žmogumi.
Jei šeimininkas užsileis, jie labai greitai užlips ant galvos, ir namuose vadas bus ne žmogus, o šuo. Tada jie gali sau leisti bet ką: nuolat loti, neiti ten, kur nenori, neėsti ar panašius dalykus. Reikalaudami dėmesio špicai gali graužti daiktus, sėdėti ir visą dieną loti. Tinkamai neiškrauti jie mėgsta krėsti eibes. Nors tai nedideli šuniukai, jiems reikia ir fizinės, ir protinės veiklos.“
Dresūra. Ypatingos savybės
„Nepaisant to, kad špicas – dekoratyvinis šuo, jį privaloma dresuoti ir auklėti. Su juo galima užsiimti ir namuose, neprivaloma vaikščioti į pamokas. Svarbiausia ne išmoktų komandų kiekis, o kad šuo mokėtų tinkamai elgtis viešojoje erdvėje. Tai privaloma bet kokiai veislei.
Tai labai sargūs maži šuniukai, bet neauklėjami jie gali būti labai triukšmingi. Špicai loja ant visko: suskambus durų skambučiui, išgirdę kaimynus, pamatę katę, kitą šunį.
Tai labai sargūs maži šuniukai, bet neauklėjami jie gali būti labai triukšmingi. Špicai loja ant visko: suskambus durų skambučiui, išgirdę kaimynus, pamatę katę, kitą šunį. Jei nuo pat mažens, vos pasiėmus šuniuką, šuo bus mokomas be reikalo neloti, jis los minimaliai. Bet jei šuo lodamas prikviečia šeimininką, jis ir toliau taip darys. Tuo metu, jei žmogus ateina tą sekundę, kada šuniukas nutyla ir duoda jam skanėstą, šuo tuoj supranta: aga, nelojau ir atėjo šeimininkas.
Špicai labai gerai pasiduoda dresūrai, jie protingi, labai gerai mokosi komandų. Teisingai mokomi jie labai greitai supranta, ką reikia daryti. Šie šunys nėra užsispyrę tiek, kad jų nebūtų įmanoma kažko išmokyti. Jei reikės, jie darys, bet daug kas priklauso nuo žmogaus. Jei šeimininkas užsiims, šuo supras, kad žmogus vadas, ir problemų nebus.
Yra šios veislės šunų dirbančių kaniterapijoje, mažiesiems špicams puikiai tinka judrus agility sportas, šokiai, jie dalyvauja bendro paklusnumo varžybose.“
Priežiūra
„Žmonės pamato pūkuotą kamuoliuką ir atrodo, kad kiekvieną dieną jį reikia šukuoti. Iš tiesų, špicų priežiūra nėra tokia baisi, kaip atrodo. Svarbiausia pasirinkti gerą kosmetiką: šampūną, kondicionierių, kaukę plaukams, minkštą šukavimo šepetį, kad netrintų plaukų. Mažųjų špicų plaukas labai patogus. Jie gali išsipurvinti, sušlapti, bet kailis nudžiūsta, jį nušukuoji ir šuo vėl atrodo kaip naujas.
Mažuosius užtenka šukuoti kartą per savaitę ir kartą per mėnesį išmaudyti. Nykštukinių špicų kailis kerpamas, o mažuosius užtenka apkirpti tik apie ausis ir iškirpti plaukus iš pėdučių.
Palyginus su vokiečių aviganiais, kurie šeriasi praktiškai ištisus metus, špicai šeriasi gana mažai. Kalytės meta plaukus prieš rują ir po jos, taip pat atsivedusios vaikų, o patinukai – praktiškai kartą per metus. Baisiausias periodas – paauglystė, kuomet mažylio kailis keisčiasi į suaugusio šuns.
Tai nelepūs šunys. Dauguma špicų džiaugiasi sniegu, jų nereikia rengti, nes nebijo šalčio. Savo šunis žiemą rengiame tik eidami į ilgesnius pasivaikščiojimus, kad prie ilgo kailio nepriliptų sniegas. Antraip susidaro gumulai, kurie ir pačiam šuniukui kelia diskomfortą, ir išimti juos sunku. Rengdami špicą žmonės iš tiesų gadina jo kailį, nes plaukai tiesiog sugula.“
Sveikata
„Šių šunų sveikata gana gera. Dažniausiai pasitaikanti liga – kelio girnelės laisvumo problema. Ši liga paveldima, todėl norint veisti šuniukus, privalomas šios ligos tyrimas.
Tai ilgaamžiai šuniukai. Teko skaityti, kad užsienyje numirė 21,5 metų sulaukęs špicas.“
Gyvenimo sąlygos
„Eurazijos špicus galima auginti ir lauke. Visus kitus – tik namuose, nes tai dekoratyvinė veislė. Šie šunys namie mėgsta būti kartu, todėl dažniausiai vaikšto iš paskos. Labiausiai žmogaus poreikis jaučiasi tada, kai kas nors ateina į svečius. Jiems reikia pasirodyti, būti paglostytiems, bet vėliau tiesiog eina į savo vietą.
Yra žmonių, kurie špicų nevedžioja ir įpratina visus reikalus atlikti namuose, ant palutės, bet tai šunys, kurie mėgsta ir kuriems reikia būti lauke.“
Kam labiausiai tinka/netinka
Jiems labai patinka keliauti, nes svarbiausia – būti su šeimininku. Nesvarbu kur: kelionėje, parodoje, kavinėje, jie nori lydėti visur.
„Vokiečių špicai tinka visiems, nes puikiai prisitaiko: jei šiandien kažkur einam, jie eina, jei reikia miegoti – miega. Renkantis augintinį svarbiausia iš vados išsirinkti šuniuką pagal savo charakterį ir gyvenimo būdą. Kaip ir žmonėms, vieniems šuniukams reikia daugiau veiklos, kitiems patinka pabūti ramiai.
Populiariausi nykštukiniai špicai. Galbūt dėl to, kad jie mažesni, atrodo mielesni. Bet juos reikia labiau saugoti. Pavyzdžiui, kad nešokinėtų nuo sofos. Būna atvejų, kai šuniukas nušoka nuo sofos ir susilaužo koją.
O mažasis špicas jau yra šuo. Jis tvirtesnis, pakelia didesnį krūvį, laisvai gali eiti ir keletą kilometrų. Žinoma, reikia žiūrėti pagal šuniuką, jei matyti, kad šuo pavargo, galima panešti, bet tikrai nėra taip, kad po 10 minučių pasivaikščiojimo špicas jaučiasi blogai.
Jiems labai patinka keliauti, nes svarbiausia – būti su šeimininku. Nesvarbu kur: kelionėje, parodoje, kavinėje, jie nori lydėti visur. Špicai gerai sutaria su vaikais, jų klauso. Svarbiausia, kad bendravimą prižiūrėtų suaugusieji, nes tai mažas šuniukas ir vaikai gali jį užgauti, numesti, ypač kalbant apie nykštukinius. Žinau atvejų, kai veisėjai šiuos šuniukus dėl saugumo netgi atsisako parduoti šeimoms su mažais vaikais.
Mažų vaikų turinčioms šeimoms rekomenduočiau rinktis mažąjį špicą, nes jis šiek tiek didesnis nei nykštukinis. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kaip tėvai auklėja vaikus ir šunis“.
Vilma Javtokienė, 4 metų Pomeranijos špico Perlos šeimininkė
„Rinkdamiesi šuniuką, žiūrėjome, kad jis tiktų vaikams, todėl buvo svarbu dydis, charakteris, žinoma, ir išvaizda. Be to, toks nedidelis šuniukas gali atlikti visus reikalus namuose, ant palutės. Tai svarbu, nes ne visuomet turime galimybę ją išleisti į lauką. Užtat nuvažiavus į sodybą ji visą dieną laksto lauke, jai labai patinka.
Dukra sako, kad Perla jos, bet mes sakome, kad tai – šeimos šuo, nes ją labai myli visi. O ji labai myli vyrą, labai jo laukia, džiaugiasi, kai jis pareina namo.
Mums labai pasisekė, tai – nuostabaus charakterio šuniukas. Jai labai patinka žaisti, mėgsta būti glostoma. Ji be galo mėgsta skanėstus, gali prašyti jų nesustodama. Jei pritrūksta dėmesio, moka jo išsiprašyti, ką nors iškrėsti. Bet šiaip yra rami, gero būdo, esame labai ja patenkinti.
Ji labai noriai žaidžia, išdykauja su vaikais, su jais labai tolerantiška. Vaikai taip pat nuo pat pirmų dienų buvo pratinami, kad šuniukas yra gyvas ir jo skriausti negalima, taigi jokių problemų neturime.“
