Knygą lietuvių kalba išleido leidykla „Forsmart“. Čia dalinamės ištrauka iš knygos.
„Pozityvaus gyvenimo ir savigalbos šlamštas iš tiesų akcentuoja tai, ko tau trūksta“
Šių dienų kultūrai būdingas liguistas dėmesys neįgyvendinamiems pozityviems lūkesčiams. Būk laimingesnis. Būk sveikesnis. Būk geriausias, geresnis už kitus. Būk protingesnis, greitesnis, turtingesnis, seksualesnis, populiaresnis, produktyvesnis, žavesnis. Kelk kitiems pavydą. Būk tobulas ir nuostabus. Kiekvieną rytą prieš pusryčius iššik dvylikos karatų aukso grynuolį, atsisveikindamas pabučiuok visada asmenukei pasiruošusią žmoną ir pustrečio savo vaiko. Tada sraigtasparniu skrisk į nepaprastą pasitenkinimą teikiantį darbą, ten leisk dienas, užsiimdamas neįtikėtinai prasminga veikla, kuri vieną dieną greičiausiai išgelbės pasaulį.
Ironiška, tačiau akcentuojant pozityvumą, geresnius ir pranašesnius, tik vėl ir vėl primenami trūkumai – tai, kuo nepavyko tapti.
Tačiau kai stabteli apie tai pagalvoti, suvoki, kad įprasti gyvenimo patarimai – visas tas nuolat girdimas pozityvaus gyvenimo ir savigalbos šlamštas – iš tiesų akcentuoja tai, ko tau trūksta. Vis pabrėžiama ir išryškinama tai, ką laikai savo asmeniniais trūkumais ir nesėkmėmis. Sužinai geriausius būdus užsidirbti pinigų, nes manai jų neturintis užtektinai. Stovi priešais veidrodį ir kartoji teiginius, kad esi gražus, nes jautiesi negražus. Vadovaujiesi patarimais, kaip elgtis per pasimatymus ir kurti santykius, nes jautiesi nemylimas. Trokšdamas sėkmės darai kvailus vizualizacijos pratimus, nes manai, kad tau ne itin sekasi.
Ironiška, tačiau akcentuojant pozityvumą, geresnius ir pranašesnius, tik vėl ir vėl primenami trūkumai – tai, kuo nepavyko tapti. Vis dėlto jokia tikrai laiminga moteris nejaučia poreikio stovėti priešais veidrodį ir kartoti esanti laiminga. Ji tiesiog yra laiminga.
Teksase sakoma: „Mažiausias šuo loja garsiausiai.“ Savimi pasitikintis vyras nejaučia poreikio įrodinėti, kad savimi pasitiki. Turtingai moteriai nereikia kitų įtikinėti, kad yra turtinga. Arba esi toks, arba ne. Ir jei nuolat apie ką nors svajoji, pasąmonei vis primeni realybę, kad toks nesi.
Visi savo TV reklamomis nori įtikinti, kad geresnis darbas, prašmatnesnis automobilis, gražesnė mergina ar pripučiamas baseinas vaikams – tai raktas į geresnį gyvenimą. Pasaulis nuolat tau teigia, kad kelias į geresnį gyvenimą grįstas žodžiu „daugiau“ – daugiau pirk, daugiau turėk, daugiau uždirbk, daugiau dulkinkis, daugiau siek. Tave nuolat bombarduoja žinutėmis, siūlančiomis nuolat ir dėl visko triznoti. Triznok dėl naujo televizoriaus. Triznok dėl geresnių nei bendradarbio atostogų. Triznok dėl to, kaip įsigyti gražesnę vejos dekoraciją ar geresnę asmenukių lazdą.
Kodėl? Manau, šis triznojimas naudingas verslui.
Nors geras verslas – nieko blogo, problema ta, kad triznodamas dėl kone kiekvieno šūdniekio kenki savo psichinei sveikatai. Taip pernelyg sureikšmini paviršutiniškus dalykus ir dirbtinumą, gyvenimą aukoji vaikydamasis iliuzinės laimės ir pasitenkinimo. Gero gyvenimo raktas – ne siekis turėti daugiau; tai rūpinimasis mažais dalykais, tuo, kas tikra, reikalinga ir svarbu.
„Jaudiniesi dėl savo nerimo, o tai sukelia dar didesnį nerimą“
Mūsų smegenyse yra užmaskuotas vingis, kuris, jei duodame valią, gali visiškai išvaryti iš proto. Ar toliau išvardytos situacijos pažįstamos?
Imi nerimauti, kad teks stoti į akistatą su kokiu nors žmogumi. Šis nerimas tave luošina, imi mąstyti, kodėl taip nerimauji. Dabar jau nerimauji dėl to, kad nerimauji. O ne! Dvigubai nerimauji! Dabar jaudiniesi dėl savo nerimo, o tai sukelia dar didesnį nerimą. Greičiau! Kur viskis?
Triznodamas dėl kone kiekvieno šūdniekio kenki savo psichinei sveikatai. Taip pernelyg sureikšmini paviršutiniškus dalykus ir dirbtinumą.
Arba, tarkime, turi problemų dėl pykčio. Tave užknisa kvailiausi dalykai, ir tu neturi žalio supratimo, kodėl. Tai, kad tave labai lengva suerzinti, tau kelia dar didesnį pyktį. Ir apėmus įsiūčiui supranti, kad visą laiką būdamas piktas tampi lėkštas ir tulžingas; ir šito nekenti. To nekenti taip, kad supyksti ant savęs. Dabar pažvelk į save: supykai ant savęs, nes supykai, kad esi piktas. Eik velniop, siena. Še tau, pasivaišink kumščiu.
Arba nuolat taip jaudiniesi dėl tinkamų sprendimų, kad imi jaudintis dėl savo jaudinimosi. Arba jautiesi toks kaltas dėl kiekvienos klaidos, kad pasijunti kaltas dėl jaučiamos kaltės. Arba taip dažnai jautiesi liūdnas ir vienišas, kad pasijunti dar liūdnesnis ir vienišesnis vien galvodamas apie tai.
Susipažink su pragaro kilpa. Tikėtina, kad joje buvai įstrigęs ne kartą. Galbūt joje esi įstrigęs būtent dabar: „Dieve, aš visą laiką šioje kilpoje, dėl to ir esu toks nevykėlis. Turėčiau liautis. O Dieve, jaučiuosi toks nevykėlis, vadindamas save nevykėliu. Turėčiau liautis vadinti save nevykėliu. Šūdas! Ir vėl tai darau! Matai? Aš nevykėlis! Aaa!“
Nurimk, amigo. Nori tikėk, nori ne, bet tai – dalis buvimo žmogumi žavesio. Nedaug gyvūnų žemėje turi neginčijamų gebėjimų galvoti, tačiau tik mes, žmonės, turime prabangą mąstyti apie savo mintis. Taigi aš galiu galvoti apie Maili Sairus (Miley Cyrus) dainų klipų žiūrėjimą „YouTube“ svetainėje, tada tuoj pat pagalvoti apie tai, koks nesveikas esu dėl to, kad žiūriu Maili Sairus dainų klipus jutube. O, sąmonės stebukle!
Problema ta, kad mūsų visuomenėje vyraujant vartotojiškai kultūrai ir socialinės medijos nuostatai „pažiūrėk, aš gyvenu kiečiau už tave“, išaugo visa karta žmonių, tikinčių, kad negatyvūs potyriai, tokie kaip nerimas, baimė, kaltė ir panašiai, yra visiškai nepriimtini. Pažiūrėk į srautą feisbuke, kur visi velniškai gerai leidžia laiką. Žiūrėk, šį savaitgalį susituokė aštuoni žmonės. Kažkokia šešiolikmetė televizijos laidoje gimtadienio proga gavo ferarį. O kažkoks vaikas uždirbo du milijardus dolerių, investavęs į programėlę, kuri automatiškai pristato tualetinį popierių, šiam pasibaigus.
O tu sėdi namie ir šukuoji katę. Ir niekaip negali liautis mąstęs, kad tavo gyvenimas sumautesnis, nei manei.
„Pasaulis bus išgelbėtas suvokus, kad jis yra visiškai sumautas“
Pragaro kilpa virto epidemija, verčiančia savęs nekęsti, pernelyg nervintis ir daranti mus per daug neurotiškus.
Pasijutęs šūdinai, senelis savo laikais pagalvodavo: „Po šimts perkūnų, šiandien jaučiuosi kaip karvašūdis. Et, ką padarysi... Toks gyvenimas. Einu vėl griebti šieno.“
Kažkoks vaikas uždirbo du milijardus dolerių, investavęs į programėlę, kuri automatiškai pristato tualetinį popierių, šiam pasibaigus. O tu sėdi namie ir šukuoji katę. Ir niekaip negali liautis mąstęs, kad tavo gyvenimas sumautesnis, nei manei.
O dabar? Jei dabar nors penkias minutes pasijusi sumautai, tave užgrius 350 visiškai laimingų, gyvenančių sušiktai nepakartojamą gyvenimą žmonių nuotraukų lavina. Neįmanoma nepamanyti, kad tau kažkas negerai.
Problema – pastaroji dalis. Jaučiamės prastai dėl to, kad jaučiamės prastai. Jaučiamės kalti, nes jaučiamės kalti. Supykstame dėl to, kad ant kažko supykome. Nerimaujame dėl nerimo. Kas man negerai?
Būtent todėl taip svarbu spjauti į viską. Štai kodėl tai išgelbės pasaulį. Pasaulis bus išgelbėtas suvokus, kad jis yra visiškai sumautas. Ir tai gerai, nes taip buvo visada ir taip visada bus.
Kai jausdamasis blogai nusispjauni, perkerti pragaro kilpą; tari sau: „Jaučiuosi sumautai, bet kam tai rūpi?“ O tada tarsi pažyra magiškos į viską spjovusios fėjos dulkės ir liaujiesi savęs nekęsti dėl to, kad jautiesi prastai.
„Iš tiesų tapome savo sėkmės aukomis“
Anot Džordžo Orvelo (George Orwell), kad matytume tai, kas yra po nosimi, reikia nuolatinių pastangų. Na, mūsų streso ir nerimo problemos sprendimas yra tiesiai priešais nosį, o mes to nepastebime, nes esame pernelyg užsiėmę žiūrėdami pornografiją ir neveikiančių pilvo preso treniruoklių reklamas, galvodami, kodėl nebarškiname karštos blondinės su įspūdingu biustu.
Internete juokaujame apie „pirmojo pasaulio problemas“, tačiau iš tiesų tapome savo sėkmės aukomis. Streso sukeltų sveikatos problemų, nerimo sutrikimų, depresijos atvejai per pastaruosius trisdešimt metų pasiekė neregėtą mastą, nors visi turi plokščiaekranius televizorius ir kasdienio vartojimo prekes gali užsisakyti į namus. Mūsų krizė nebe materialinė; ji egzistencinė, dvasinė. Turime sumautai daug daiktų ir tiek galimybių, kad nė nebežinome, dėl ko besijaudinti.
Dalykų, kuriuos galime pamatyti ar sužinoti, – begalė, kaip ir būdų, paslaugiai padedančių suvokti, kad kažko trūksta, kad esame nepakankamai geri, kad viskas klojasi ne taip, kaip turėtų. Ir tai mus drasko iš vidaus.
Štai kokia viso šito „kaip būti laimingam“ šlamšto, kuris per pastaruosius kelerius metus buvo išplatintas aštuonis milijonus kartų feisbuke, problema. Niekas nesupranta va šito mėšlo: Pozityvaus potyrio troškimas pats savaime yra neigiamas išgyvenimas. Ir, paradoksalu, susitaikymas su negatyviu potyriu yra teigiamas išgyvenimas.
Parengė leidykla „Forsmart“ pagal Marko Mansono knygą „Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto: kitoks požiūris į gerą gyvenimą“
