Šios menininkės darbai pristatyti tarptautinėje Baltijos juvelyrikos parodoje „Amber Trip“.Kokia ji, Inga? Šilta, nuoširdi, be lašelio arogancijos. Nebijanti būti pavadinta kitokia. Atvira ir atidi pašnekovė, sklidina pozityvumo ir spinduliuojanti dvasinę šilumą.
– Kada ir kaip susidomėjote veltinio menu?
– Mano meilė vilnai prasidėjo apie 2012 metus. Atradau ją visai netikėtai, o gal ji mane atrado? Juk dažniausiai yra taip, kad ne mes pasirenkame, o mus pasirenka. Pradėjau nuo apavo vėlimo, o kiek vėliau pabandžiau susikurti sau savo rojų – ėmė gimti būtybės ir angelai.
Galbūt iš pasąmonės klodų, o gal mano mažos vidinės mergaitės noras vis dar pažaisti ir užpildyti gyvenimą įstabia pasaka ir atvedė mane į magišką nepaprastą vilnos pasaulį. Esu dar tik mokymosi kelyje, kiekvieną dieną yra ko išmokti.
Turiu didžiulį norą tobulėti ir gilintis į veltinio meną. Norėčiau studijuoti skulptūrą. Kūrybos dovana duota dalintis ja su žmonėmis, tad norėčiau prisidėti prie rengiamų labdaros, paramos akcijų, padovanoti bent gabalėlį meilės ir šilumos, pakviesti visus į pasaulį pažvelgti su nuostaba. Mano tikslas – prakalbinti žmogaus sielą, kad širdis atsivertų.
– Kodėl pasirinkote dirbti būtent su šia medžiaga?
– Šios tekstilės įvairiapusiškumas tiesiog mane užbūrė, padovanojo neapsakomą atradimo džiaugsmą ir begalinį užsidegimą. Vilna man yra paslaptis, kurią įsimylėjau, o draugystė su ja kupina mažyčių ir didelių stebuklų: naujai sutikti žmonės, kurių dėka patikėjau savimi, dvasiniai pokyčiai, užgimusios svajonės ir – gražesnis pasaulis.
– Specialiai mokėtės vėlimo paslapčių?
– Pažintis su vilna užsimezgė vienos bičiulės savamokslės dėka. Ji pasidalijo savo žiniomis, pati mokydamasi iš interneto, kaip nuvelti veltinio šlepetes. Tai ir buvo pirmoji pažintinė vėlimo pamoka apie šlapią vėlimą. Dar yra ir kita sauso vėlimo technika, kuomet specialia vėlimo adata badai vilnos pluoštą. Tam atlikti nereikia specialaus pasiruošimo ar tam tikro mokslo – imi ir tiesiog stukseni adatėle vilnos kuokštą ir kuri.
– Jūsų kuriamos būtybės – tarsi atėjusios iš kito, pasakos ir fantazijos, pasaulio. Ką jos mums pasakytų, jei galėtų prabilti?
– Taip, mano lėlės nėra realistiškos, tai daugiau fantazijos nuotrupų atspindžiai. Tai veikiau mano pačios vidinių emocijų nuojautos, išgyvenimai, tam tikrų momentų interpretacijos, persmelktos šiek tiek ironijos, kaip aš jaučiu, ką girdžiu, ką matau... Tikiu, jog lėlės, angelai gali prakalbinti žmogaus širdį, paliesti sielą, kažką josios gelmėse užkabinti.
– Kaip gimsta naujo kūrinio idėja? Ar kuriate spontaniškai, ar idėja pirmiausia „apsigyvena“ vaizduotėje?
– Tik jaučiant sielos virpėjimą, kuris man yra būtinas kūrybiniams pašnekesiams su gimstančia lėle, tik tuomet jos pas mane ateina, kiekviena su sava istorija ar užkoduota žinia, kiekviena su savo misija. Visi mano kuriami personažai gyvena mano širdyje, sapnuose ir fantazijose. Svarbu tai atrasti, o tuomet pasikvietus jų „dvaseles“ išnešioti, subrandinti ir sutverti.
– Ar lengvai priimate savo darbų kritiką? Ar sulaukiate vien pagyrimų?
- Visados išgyvenu, kai paleidžiu savo dūšeles į pasaulį. Juk tai dalis manęs pačios, todėl atsiliepimai, kritika – man labai svarbu ir tai jaudina. Objektyvi kritika yra gerai, verčia tobulėti, ieškoti ir atrasti, o geras, šiltas, nuoširdus žodis yra paskatinimas eiti į priekį.
– Ar Jums svarbu, ką apie Jus mano aplinkiniai?
– Taip, svarbu, bet to labai nesureikšminu. Man svarbu pirmiausia save pačią priimti tokią, kokia esu savo esmėje. Esu dėkinga likimui, kad mane supa vien tik geri ir gražūs žmonės. Blogų ir negražių žmonių apskritai nėra. Kiekvienas man iš jų yra ir mokytojas, ir draugas, ir įkvėpėjas.
– Ar būna dienų, kai darbas „krenta iš rankų“, kai nesate patenkinta tuo, ką sukūrėte?
– Kai kuriu lėles, man svarbus santykis tarp mūsų, nuotaika, emocijų gylis. Kai nejuntu viso to gilumo, tuomet padedu savo dūšelę kuriam laikui į šalį, neforsuoju, išlaukiu, kol ji prabils, o tuomet vėl toliau su ja bendrauju( kuriu).
– Jums svarbus Jūsų įvaizdis?
– Man nesuprantamas šiuolaikinis požiūris į moters grožį, kuris atsispindi popkultūroje ir kitose įvairiose masinės informacijos medijose. Jis, netgi, sakyčiau, yra labai iškreiptas, nenormalus: nesibaigiančios savęs darkymo procedūros, koregavimas, perdėm sureikšmintas įvaizdžio demonstravimas tiesiog glumina. Man asmeniškai svarbu savyje vystyti moteriškumą, pažinti ir atskleisti tai, nes būti moterimi reiškia skleisti meilę, grožį, harmoniją aplink save. Moteris yra meilės šaltinis.
– Ar Jums gyvenime ko nors stinga, ko nors pasigendate, ką nors norėtumėte keisti?
- Gyvenimas yra tokia nuostabi Dievo dovana. Tad esu nepaprastai laiminga, turėdama savo brangius artimuosius, esu dėkinga už stiprius dvasinius saitus, kurie jungia mus, už visus palaiminimus, suteiktas malones, už daugybę puikių nuostabių mane supančių žmonių, už mažus dalykus, kurie suteikia didesnius, už prisijaukintus stebuklus, už paprastus džiaugsmus, už saulėtekius, už nesėkmes, neišvengiamybes, kurios augina ir stiprina mane, už kūrybą, kuri suteikia man sparnus ir nuneša, už visas bet kokias dovanas. Dažnai sau turiu tai priminti.
