Manoma, kad taip žmonės pagerbdavo ir padėkodavo Dievui ir žemei, kad sėkmingai pergyveno sunkią žiemą. Kartu tai buvo prašymas, kad ateinančių metų derlius būtų gausus, skalsus.
Po iškilmingų pamaldų visi strimgalviais lėkdavo namo. Yra užrašyta pasakojimų, kad šventoriuje net spūstys susidarydavo – taip visi pirmi į namus sugrįžti norėdavo. Gudresni iš vakaro net bažnyčios tvoras praardydavo, kad išvengtų spūsties ir greičiau namo parlėktų. Tikėta, kad tas, kuris pirmas namo sugrįš ir atsigavės (mat Velykų rytą, kol bažnyčioje neapsilankė, niekas nė kąsnio burnon neimdavo), visus metus bus spartus, greitai darbus nudirbs, bitės daugiau spiečių išleis, gyvuliai bus sveiki ir stiprūs.
Pasakojama, kad keliuose vykdavo tikros vežimų ir raitelių lenktynės. Visi norėjo būti pirmi, o kartu ir pasipuikuoti arkliais, greičiau atsisėsti prie sotaus Velykų stalo, o jaunimas ir prieš merginas pasirodyti. Po mišių pasibaigdavo septynias savaites trukęs rimties metas, tad po kaimus pasipildavo kiaušiniautojai, prasidėdavo jaunimo ir vaikų žaidimai.
Žaidimai ir pramogos
Tiesą pasakius, dabar tik mums atrodo, kad toliau aprašyti papročiai skirti tik pasilinksminimui. Iš tiesų senais laikais tikėta, kad Velykų metu (savaitė prieš ir po Velykų) net menkiausias veiksmas turi ne tik praktinę, bet ir simbolinę prasmę, įgyja maginę galią, todėl stengtasi viską atlikti tinkamai, kad ateinantys metai būtų geri.
Pats populiariausias to meto žaidimas buvo kiaušinių daužavimas. Jame dalyvavo išskirtinai stipriosios lyties atstovai. Patys nekantriausieji daužauti imdavo net bažnyčioje, nors kunigai tai griežtai smerkė. Pirmąją Velykų dieną kiaušinius mušdavo smaigaliais. Tas, kieno margutis sutrūkdavo, turėjo jį atiduoti varžovui. Kitomis dienomis mušta ir smaigaliu, ir bukuoju galu. Laimėdavo tas, kieno kiaušinis likdavo sveikas...
