Dažniausiai tenka gelbėti aptirpusius tortus
Daugiau nei 400 vestuvių suplanavusi K.Meginytė sako, kad kone kiekvienose vestuvėse pasitaiko netikėtumų. Vienas iš dažniausių – kelionės neatlaikiusių, aptirpusių tortų gelbėjimas.
„Torto atvežimo mokestis būna gana didelis, jaunieji nori pataupyti, todėl tortą dažnai atvežame mes. Kadangi vežame ne su šaldytuvu, o laikome ant rankų ar kelių, pasitaiko, kad tortai apibėga, aptirpsta, įskyla. Tortas gali būti arba gražus, arba skanus. Jeigu jis yra itin gražus, užcementuotas, kelionėje jam tikriausiai nieko nenutiks, tačiau, kiek teko susidurti, nebus labai skanus.
Skanių tortų dekorai paprastai yra padaryti iš maistinių medžiagų, todėl būna, kad nubėga grietinėlė, apsitrina. Tuomet juos taisome, perdėliojame, bandome su gėlėmis tvarkyti, užslėpti. Tortų avarijos mums jau ne bėda, o kasdienybė – praktiškai su kas antru tortu vis reikia kažką daryti“, – pasakoja vestuvių planuotoja.
K.Meginytė prisimena ne vieną situaciją, kai iš vežamo torto nieko neliko. Kartais gaminį dar pavykdavo išgelbėti, tačiau atsitikdavo ir taip, kad tekdavo greitai suktis iš padėties bei galvoti, kaip nepalikti jaunavedžių be torto.
„Yra buvęs atvejis, kai atvežėme tortą, atidarėme dėžę ir iš jo nieko nebuvo likę. Teko važiuoti į artimiausią parduotuvę, nupirkome tris baltus tortus su maskarponės sūriu, nurinkome braškes, gražiai dekoravome gėlėmis ir padarėme naują modernų tortą.
Kartą tiekėjai įdėjo tortą ryte, mes jį vežėme ir jis mano akyse pradėjo irti – viršutinis aukštas ėmė kristi į vidų, nes buvo itin minkštas ir šviežias. Per kelias akimirkas pavirto į košę, greitai skambinau gamintojams, jie spėjo iškepti kitą.
Prisimenu, yra vežę veganišką tortą iš Klaipėdos. Jį vežė su šaldytuvu, bet kelyje įvyko avarija. Visi liko sveiki, bet tortui buvo amen“, – sako K.Meginytė, pridurdama, kad avarijoje nukentėjusį tortą pavyko pakeisti nauju.
Vestuvių metu imasi ir siuvėjos, ir valytojos vaidmens
Į kurioziškas situacijas dažnai įvelia ir sodybų šeimininkės, kurios nėra itin nusiteikusios keisti įsitikinimų apie tai, kaip turi atrodyti šventės. Norint jas palenkti į savo pusę, K.Meginytės komandai tenka improvizuoti ir stengtis su savininkėmis susitarti.
„Sodybų šeimininkės laiko save planuotojomis ir viską taip pat daro jau 20 metų. Pavyzdžiui, negalima pastumti stalo, nes jis privalo stovėti būtent toje vietoje ir niekur kitur. Tenka joms vežti šampano, šakočių, kad tik prisigerintume ir būtų įmanoma lanksčiau susikalbėti. Jos labai kategoriškos, galvoja, kad viską žino geriausiai“, – neslepia vestuvių planuotoja.
K.Meginytė pasakoja, kad planuojant vestuves tenka imtis pačių įvairiausių vaidmenų: išbando valytojos, siuvėjos, gydytojos profesijas. Reikia būti pasiruošus kiekvienam galimam netikėtumui ir po ranka turėti visas reikalingas priemones išspręsti atsiradusią problemą.
„Būna, kad reikia staigiai kažką praplauti, o valytojos nėra, todėl padarome mes. Nuotakoms suveržiame, atlaisviname sukneles, prisiuvame atirusį siūlą. Jaunikiai kartais išsitepa drabužius su raudonu vynu, tai turiu stebuklingų servetėlių, kurios išvalo dėmes per minutę.
Būnu ir gydytoja, nes visada kam nors skauda galvą, supykina ar prireikia pleistro. Žinoma, padedame paskutinį štrichą, kai sužiūrime, ar tėčiai tvarkingai atrodo, nuotakų nuometus suklostuojame. Darome viską“, – vardina K.Meginytė.
Būna, kad važiuoju į degalinę pirkti 24 dešrainių ar sumuštinių.
Tarp vestuvių planuotojos darbų patenka ir pasirūpinimas personalu, kad darbuotojai būtų pavalgę, turėtų vandens. Vis dėlto pasitaiko vestuvių, kai jaunieji nesutinka mokėti už darbuotojų maitinimą, todėl K.Meginytė jais pasirūpina savo sąskaita.
„Yra jaunųjų, kurie nesutinka mokėti, nes, jų manymu, nereikia maitinti žmonių, kurie dirba 8 valandas. Aš su tokiais nesiginčiju ir pati pasirūpinu darbuotojais. Būna, kad važiuoju į degalinę pirkti 24 dešrainių ar sumuštinių. Man tai yra papildomos išlaidos, galėčiau nesirūpinti, bet tuomet rizikuoju viso personalo akyse atrodyti neprofesionali, prasta planuotoja“, – sako K.Meginytė.
Nemažai iššūkių sukelia nuotakų pageidaujamas baltas kilimas, kurį, metant žiedlapius, labai lengva ištepti. Todėl K.Meginytei nuolat tenka stebėti, ar svečiai neįmins nukritusių žiedlapių, kartu stovint su šluota ir stengiantis juos prašluoti.
„Baigiasi ceremonija, jaunieji eina baltu kilimu, visi meta žiedlapius ir tada reikia labai saugoti kilimą. Beriame tik baltus žiedlapius, nes su raudonais bijome ištepti sukneles. Net baltas lapelis, įspaustas į kilimą, išskiria savo sultis ir palieka dėmių. Yra buvę prabangių vestuvių, kai jaunieji fotografuojasi su svečiais truputėlį aukščiau palipę, o aš su šluota nematomai bandau prastumdyti žiedlapius į šoną, kad tik niekas neįmintų.
Atrodo smulkmena, bet esame porą kartų pasimokę, kai teko mokėti didžiulius nuostolius už sugadintą kilimą, todėl dabar stengiamės to išvengti“, – apie įprastai nematomus darbus kalba vestuvių planuotoja.
Planavo vestuves, kuriose buvo pasamdyta apsauga
Tarp kurioziškų situacijų K.Meginytė prisimena atvejį, kai liudininkai pamiršo pasiimti pasus, o metrikacija netuokia tol, kol parodomi asmens dokumentai.
„Jie per visą miestą važiavo atvežti pasų, o mes bandėme gražiai su sausainukais ir kava užkalbėti dantį metrikacijos darbuotojai, kad tik ji neišvažiuotų kitur, nes jau spaudė laikas“, – juokiasi vestuvių planuotoja.
Kartą jaunikis paskutinę akimirką suprato pametęs žiedą, todėl K.Meginytei kartu su juo teko bėgti aplink bažnyčią ir bandyti surasti žiedą. Moteris neslepia, kad tuomet mintyse jau buvo sugalvojusi planą B.
„Jaunieji buvo susituokę civiliškai, ėjo į bažnyčią palaiminti žiedų. Jaunikiui sakiau, kad atiduotų man žiedą, o aš jį paduosiu kunigui – nedavė. Prieš pat einant į bažnyčią, jis užsinorėjo į tualetą, nuėjo į krūmus, žiedą buvo įsidėjęs į kišenę, ir kažkokiu būdu jis iškrito.
Kai suprato, kad pametė, ėjome aplink bažnyčią, ieškojome ir suradome. Bet jau turėjau planą B, ketinau skolintis žiedą iš operatoriaus. Po šito nutikimo nusipirkau paprastą pigų žiedą, kad jeigu dar taip atsitiktų, nereikėtų iš kito žmogaus imti“, – pasakoja K.Meginytė.
Filmuose dažnai matomo scenarijaus, kai nuotaka arba jaunikis paskutinę minutę nusprendžia nesituokti, K.Meginytė dar nepatyrė, tačiau ji prisimena atvejį, kai kunigas pamiršo suplanuotas vestuves. Atvykusi į bažnyčią, vestuvių planuotoja ją rado užrakintą.
„Iš pradžių galvojau, kad netrukus ateis ir atrakins, gal vienintelės vestuvės tą dieną buvo. Svečiai pradėjo rinktis, o bažnyčios niekas taip ir neatrakina. Nuėjau į zakristiją, ten pasakė, kad kunigas išvykęs į laidotuves. Laukėme valandą, bet vestuvės įvyko. Grįžęs kunigas net nelabai apgailestavo“, – pasakoja K.Meginytė.
Tarp įsimintinų K.Meginytės planuotų vestuvių yra ir šventė su pasamdyta apsauga, mat nuotaka baiminosi, kad jos buvęs vyras gali sukelti nemalonumų.
„Jaunoji sakė, kad draugas, su kuriuo išsiskyrė prieš pusmetį, gali pridaryti fokusų. Ji norėjo išvengti nemalonumų ir galimų scenų bažnyčioje, todėl buvo pasamdyta apsauga, parodė nuotrauką, kaip žmogus atrodo“, – sako vestuvių planuotoja.
Nors dauguma situacijų yra keliančios šypseną ir vertos prisiminimų, K.Meginytė sako, kad yra atsitikusi ir gąsdinanti situacija, kai vienas iš šventės dalyvių vos nemirė.
„Žmogus vestuvių metu užspringo ir vos nemirė. Jis tikrai buvo per plauką nuo mirties, vestuvės galėjo pavirsti į visai kitą ceremoniją“, – nelaimingą atsitikimą pamena vestuvių planuotoja.
Į netikėtas situacijas išmoko reaguoti ramiai
K.Meginytė planuodama vestuves įdeda visas pastangas ir kaip įmanoma geriau stengiasi išspręsti kilusias problemas. Vis dėlto ne visi jaunavedžiai jos darbą įvertina teigiamai ir kartais nepavyksta išvengti pykčių.
„Labiausiai nenori prisiminti, kai vertiesi per galvą, stengiesi padaryti kuo geriau, taisai dalykus, kurie nuo tavęs nepriklauso, o žmonės to ne tik neįvertina, bet dar ir priekaištauja, kaip aš galėjau nenumatyti tam tikrų įvykių.
Prieš daug metų buvo situacija, kai jaunieji spalio mėnesį sodyboje šventė vestuves ir su šeimininke neišsiaiškino, kad ji rudenį neįjungia šildymo. Tai buvo jų kliurka. Naktis pasitaikė šalta, mes jiems nešėme pledų ir kitaip bandėme taisyti padėtį. Jaunieji buvo labai nepatenkinti, suvertė mums visą kaltę“, – nemalonų atvejį prisimena vestuvių planuotoja.
Yra buvę situacijų, kai atsisėdu ir galvoju: „Dieve, ką dabar daryti.“
Su neplanuotomis situacijomis K.Meginytė susiduria kone kaskart, tačiau per tiek metų patirties į netikėtumus išmoko reaguoti ramiai ir stengiasi greičiau išspręsti kilusias problemas.
„Mintyse nusikeikiu, bet emocijų dažniausiai nebėra. Jų tikrai būdavo 10 darbo metų, kai nežinodavau, kaip reaguoti į netikėtumus. Per praktiką išmokau, kaip elgtis. Pirmiausia galvoju, kaip išspręsti problemą, o kai išsprendžiu, ateina nusiraminimas, kartais ir ašarėlė nurieda.
Kuo toliau, tuo labiau į situacijas reaguoju profesionaliai. Nėra neišsprendžiamų dalykų, klausimas tik, kaip greitai išspręsi ir kaip brangiai kainuos. Nors yra buvę situacijų, kai atsisėdu ir galvoju: „Dieve, ką dabar daryti“, – pasakoja K.Meginytė.
Nors stresą K.Meginytė jaučia kaskart, panika dėl netikėtų nesklandumų jos neapima. Vis dėlto ji prisimena atvejų, kai likus savaitei iki vestuvių, prasidėdavo panikos priepuoliai dėl baiminimosi, ar viskas pavyks, kaip suplanuota.
„Žinai, kad viskas yra padaryta, paruošta, sustyguota minučių tikslumu, bet baiminiesi, ar viskas bus gerai, ar pasiseks. Panika kyla iš to, kai žinai, kokia didelė atsakomybė krenta ant tavo pečių. Bet tai buvo pirmi kartai, kai susidūriau su didžiuliais projektais“, – prisimena vestuvių planuotoja.
Netikėtai kylančios problemos K.Meginytę užgrūdino – jaučiamas stresas jos nevargina, o po kiekvieno vestuvių sezono įsitikina, kad dirba mėgstamą darbą.
„Tokiose situacijose sau atsakai, ar gali dirbti vestuvių planuotoja, ar ne. Daug kas galvoja, kad vestuvių planuotoja vaikšto su aukštakulniais ir visiems šypsodamasi diriguoja. Iš tikrųjų tai yra juodas darbas. Jeigu negali išspręsti kylančių problemų, daug stresuoji, permeti darbus kitiems, turbūt ši profesija skirta ne tau. Vestuvių planuotoja psichologiškai turi būti labai stipri“, – tikina K.Meginytė.
Daug kas galvoja, kad vestuvių planuotoja vaikšto su aukštakulniais ir visiems šypsodamasi diriguoja.
Kadangi dauguma nesklandumų vis kartojasi, K.Meginytė žino, kaip išspręsti netikėtai atsirandančias problemas. Tačiau kartais nustemba, nes vis dar pasitaiko atvejų, kurių anksčiau nėra tekę patirti.
„Kiekvienais metais pasitaiko situacijų, kai galvoju, ar ir taip gali būti? Šiemet buvo atvejis, kai viešbučio kambaryje buvo palikti jaunųjų šunys, kitoje šventėje pradėjo šaudyti fejerverkus, o vienas iš šunų taip išsigando, kad trenkė per durų rankeną, o kitas pabėgo.
Jauniesiems jis buvo kaip vaikas, nuotaika visiškai krito, visą kitą dieną jo ieškojo. Ačiū Dievui, atsirado antros dienos vakare. Iš vienos pusės, tai būtų gražiausia šventė gyvenime, o iš kitos – pati liūdniausia. Tokios situacijos man dar nėra buvę“, – sako vestuvių planuotoja.
Kuriozinės situacijos K.Meginytės psichologiškai nepaveikia. Daugumą jų ji prisimena su šypsena, tačiau iš kiekvieno atvejo ji stengiasi pasimokyti ir ateityje tokių pačių klaidų nebedaryti.
„Tortų nelaimės, žiedų dingimai ėjo ir praėjo. Esu pozityvus žmogus, stengiuosi iš kiekvienos situacijos pasiimti pamoką, kad taip daugiau nenutiktų. Jeigu tai niekaip nesugadino vestuvių, joms nepakenkė, priimu kaip duotybę, kuri kainavo šiek tiek nervų“, – sako K.Meginytė.
