„Augintiniai apsinuodija gana dažnai, tačiau veterinarai ne visada gali pasakyti, kuo tiksliai gyvūnai apsinuodija. Jeigu kalbėtume apie apsinuodijimą grybais, nėra statistikos, kuri fiksuotų atvejus Lietuvoje, tačiau diskutuodami su kolegomis ir dalindamiesi patirtimi atkreipėme dėmesį, kad visgi, tokie atvejai tikrai reti“, – mano S.Čechovičienė.
Kaip sako gydytoja, dažniausiai apsinuodijimą išduoda viduriavimas ir vėmimas. „Šeimininkai, paklausti, ar galėjo gyvūnas apsinuodyti sako, jog ir taip, ir ne, tačiau dažniausiai pasakyti, ką tiksliai suvalgė jų šuo ar katė, jie negali, nes ne visada pastebi“, – kalba specialistė.
– Ar gali būti, kad šuo išbėgęs į mišką sugalvos paragauti kokio grybo ir dėl to apsinuodys?
– Kai kurie šunys yra linkę ėsti nevalgomus daiktus, tad tokius augintinius gali sudominti gamtoje randami grybai – jie gali juos palaižyti, pakramtyti.
Kitas niuansas, jeigu šuo miške paleidžiamas, jis gali dingti iš akiračio, ir šeimininkas net nepamatys, ar jo augintinis ko nors paragavo. Kai kurie šunys paragavę grybų gali jų nevalgyti, nes jie bus kartūs ir atvirkščiai, tai jų neatbaido, tad tikimybė, kad šuo gali apsinuodyti, egzistuoja.
– Kokie požymiai byloja, kad šuo ar katė apsinuodijo?
– Jeigu kalbėtume apie apsinuodijimą grybais, priklausomai nuo poveikio organams, yra išskiriamos keturios grupės: sukeliantys kepenų, inkstų, virškinimo ir nervų sistemų pažeidimus.
- Grybai sukeliantys kepenų pažeidimus: musmirė, kūgiabudė, žvynabudėlė.
- Grybai veikiantys nervų sistemą (haliucinogeniniai): glotniagalvė, bobausis.
- Grybai veikiantys virškinimo organų sistemą: plaušabudė, tauriabudė, kt. nenuodingi grybai.
- Grybai sukeliantys inkstų pažeidimus: nuosėdis.
Tad apsinuodijimas gali pasireikšti skirtingais klinikiniais požymiais, iš kurių dažniausiai sukeliamas vėmimas ir viduriavimas. Šie požymiai, beje, būdingi ir daugumai kitų apsinuodijimų, ne tik grybais.
Pasireiškus požymiams po ilgesnio laiko, identifikuoti apsinuodijimo priežastį yra sunku. Nes per tas kelias dienas gyvūnas galėjo paragauti daugybės kitų dalykų, kurie irgi gali sukelti vėmimą ir viduriavimą. Taip pat svarbu nepamiršti, kad minėti požymiai gali būti susiję ir visai su kitomis ligomis. Sunkesnių apsinuodijimų atvejais, gali būti sukeliami neurologiniai požymiai, kaip traukuliai ar net koma, tačiau tokie atvejai yra retesni.
– Kada jau suskubti ir keliauti pas veterinarą?
– Priklauso nuo to, kada šeimininkas pamatė, ką suvalgė augintinis, kadangi tokiu atveju gali pasitikrinti, ar tai nuodinga, ar nenuodinga. Jeigu tai nuodinga, kreiptis į kliniką reikėtų nedelsiant. Žinoma, visada galima ir pasiskambinti bei paklausti, pasitarti su veterinarijos klinikos specialistu, kuris patars, ką daryti.
Jeigu gyvūnas vemia, galima surinkti skrandžio turinį į talpą ir keliauti į kliniką konsultuotis ar bent jau pasiskambinti, paaiškinti situaciją, kad gydytojas įvertinęs jums galėtų pasakyti, ką daryti.
Jeigu jau šuo ar katė itin gausiai ir dažnai vemia ir viduriuoja, reikėtų į kliniką važiuoti kaip įmanoma skubiau.
– Kaip gydomas apsinuodijimas?
– Kol nėra žinoma apsinuodijimo priežastis, dažniausiai gyvūnui taikomas simptomatinis gydymas: skysčių terapija, vėmimą ir viduriavimą stabdantys vaistai, dieta ir kt.
Norėtųsi gyvūnų savininkams priminti, kad nepasitarę su veterinarijos gydytoju, neužsiimtų gyvūno savigyda, pavyzdžiui, negirdytų vandenilio peroksido priverstiniam vėmimui sukelti. Saugi jo dozė dažniausiai vėmimo nesukels, o didesni kiekiai gali sukelti skrandžio ir žarnų pažeidimus.
Jeigu vėmimas ir/arba viduriavimas nėra dažni ir agresyvūs, gyvūnas jaučiasi gerai, pats noriai laka vandenį, galima taikyti 24–48 val. trunkančią bado dietą, kurios tikslas „nuraminti“ įjautrintą virškinimo sistemą. Vanduo neribojamas. Tik vėmimo atvejais nereikėtų leisti vienu kartu išlakti didelio kiekio vandens.
Skrandžiui persipildžius, greičiausiai gyvūnas jį išvems. Po bado dietos gyvūnas turėtų būti šeriamas lengvai virškinamu pašaru, t. y. specialiais konservais arba virtais ryžiais su vištienos krūtinėle/balta žuvimi. Vėmimo atvejais svarbu tinkamai suporcijuoti (pagal gyvūno dydį) pašarą. Pavyzdžiui, vidutiniam šuniui, pirmą dieną duodame kelis šaukštus tokio pašaro. Jei po 4 val. nepasireiškė vėmimas, suduodame dar tokį patį kiekį. Jei po 4 val. neišvėmė, duodame dar.
Antrą dieną šėrimas vyksta tokiu pačiu principu, tik 1–2 šaukštais padidiname pašaro kiekį. O trečią dieną ne tik padidiname pašaro kiekį, bet ir 1–2 val. prailginame laiką tarp šėrimų. Po 3-jų dienų, neatsinaujinus vėmimui, galima sugrįžti prie įprasto maitinimo ritmo. Tik apie savaitę laiko reikėtų duoti lengvai virškinamą pašarą.
– Kaip dažnai šiuo metu veterinarai susiduria su apsinuodijimu?
– Visų Lietuvos veterinarijos gydytojų vardu atsakyti negaliu, o universitete šių atvejų anksčiau pasitaikydavo daugiau. Katės labiau linkusios apsinuodyti antifrizu, o šunys – žmonių aplink namus išmėtytais nuodais nuo graužikų. Tiesa, pastaraisiais atvejais požymiai išryškėja tik po kelių dienų, nes šie nuodai linkę kauptis organizme ir veikia po truputį. Bet didžiausias apsinuodijimų kaltininkas vis tik išlieka žmonėms skirtas maistas.
Šunims ir katėms nerekomenduojami žmonėms skirti maisto produktai (pagal American Society for the Prevention of Cruelty to Animals): alkoholis, avokadas, šokoladas, kava, kofeinas, citrusiniai vaisiai, kokosas ir kokosų aliejus, vynuogės ir razinos, makadamijos riešutai, kiti riešutai, pienas, svogūnas, česnakas, laiškinis česnakas, druska, ksilitolis.
Visi šie produktai gali sukelti skirtingo stiprumo apsinuodijimus, kadangi viskas priklauso nuo to, kiek gyvūnas tų produktų suvalgė, koks jo svoris ir pan.
