Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2021 09 03

Vienaračiu riedančiam Sauliui vairuotojai iš nuostabos nuspaudžia garso signalą

„Niekas jau nestebina“, – vis dažniau sako žmonės, bet tai nėra tiesa. Bėgikai, riedutininkai, paspirtukininkai, dviratininkai ir net ėjimo atbulomis mėgėjai praeivių dėmesio nebepritraukia. Tačiau pamatę vyrą, apžergusį milžinišką riedantį ratą, keistai ant jo besikraipantį ir nepaliaujamai mosuojantį rankomis, vairuotojai iš nuostabos nuspaudžia garso signalą, pėstieji stabteli ir ilgai lydi akimis. Vaikai jam mojuoja, o cinikai šaukia „Cirkas atvažiavo!“
Saulius Pakrijauskas
Saulius Pakrijauskas / Asmeninio albumo nuotr.

Jau metus laiko kaunietis, programinės įrangos kūrėjas, bėgiojimo entuziastas Saulius Pakrijauskas bent du kartus per savaitę iš garažo išsivaro vienaratį (ang. unicycle) – dabar tai jo sportas, malonumas, iššūkis ir įrodymas sau, kad įmanoma viskas!

Didelis ratas

Vienaratis – tai tokia transporto priemonė, kuri liečia žemę tik vienu ratu, ir su kuria jos vairuotojas kontaktuoja taip pat tik viena kūno dalimi – sėdimąja.

Ne itin populiarus Lietuvoje, labiausiai matytas turbūt keliaujančio cirko arenose ir animaciniame filme apie Bonifacijaus atostogas, vienaratis pasaulyje, ypač už Atlanto, turi nemažai ištikimybę šiai, pasak Sauliaus, primityviai transporto priemonei prisiekusiųjų ir laisvalaikį vienaratinimui aukojančių žmonių – mėgėjų ir profesionalų, kurie gebėjimus šiandien demonstruoja ir tarpusavyje varžosi ne tik gatvės festivaliuose ar privačiuose renginiuose, bet ir profesionalus suburiančiuose čempionatuose.

Asmeninio albumo nuotr./Saulius Pakrijauskas su dukra
Asmeninio albumo nuotr./Saulius Pakrijauskas su dukra

Beje, bandymas pašiepti vienaratininką, mestelėjus įkandin „cirkas atvažiavo!“, vienaračio istoriją žinančiajam nėra įžeidimas. Vienaračio pirmtakas greičiausiai yra vadinamasis penny-farthingas – iki maždaug 1880-ųjų gyvavusi minama transporto priemonė su vienu aukštu dideliu ratu ir iš paskos „besivelkančiu“ mažu ratuku.

Šia keista dvirate priemone važiuojantieji turėjo išmokti balansuoti iš esmės tik ant vieno rato ir susidoroti su visais dar ir šiandien aktualiais didelio rato iššūkiais: užšokti ir atsisėsti ant rato, laikyti pusiausvyrą, stabdyti, balansuoti vietoje ir saugiai kristi.

Netrukus šis keistas būdas važiuoti – kaip ir daugybė kitų keistenybių – anuomet buvo pastebėtas įdomybes medžiojančių cirko direktorių, įtrauktas į cirko repertuarą ir, siekiant dar didesnio efekto, paįvairintas žongliravimo triukais.

Kamuoliukai ir nuoboda dviratis

Riedėdamas „ant vieno rato“, Saulius irgi geba žongliruoti. Tiesą pasakius, kaip tik jie, žongliravimo kamuoliukai, labiausiai ir yra „kalti“, kad šiandien vyro garaže stovi jau net keturi vienaračiai – vienas jo, kitas – dukters Agnės ir dar pora „dėl kiekio“.

„Prieš daugiau nei 20 metų, tobulindamas žongliravimo įgūdžius, žiūrėjau įrašą iš kažkokio žonglierių suvažiavimo, kuriame buvo ir besimokančiųjų važiuoti vienaračiu. Kaip tik tada pirmąkart ir pagalvojau, kad tai galėtų būti naujas ir įdomus gyvenimo iššūkis. Tačiau vienaračiai – gana brangūs, o tuo metu buvo kiti prioritetai, todėl nusprendžiau luktelėti palankesnės progos. Ir štai pernai, kai nuosavo namo kieme atsirado trinkelės, supratau, jog priežasties atidėlioti nebeliko.“

Visgi ne tik galimybė pagaliau įgyvendinti jaunystės svajonę priminė Sauliui apie vienaratį. Jau kelerius metus aktyviai sportuojantis vyras ieškojo didesnio sportinio iššūkio nei dviračio mynimas.

„Mano pagrindinis sportas – bėgimas, kuris, žinia, turi savų trūkumų – tenka didelis krūvis kojoms, sąnariams, sausgyslėms ir pan. Tiek, kiek norėjau, bėgioti negalėjau, todėl trūkstamą krūvį ir ištvermės atsargas pasipildydavau mindamas dviratį. Tačiau ilgainiui net ir dideli dviračiu numinti atstumai man tapo panašūs ne į treniruotę, o tik į lengvą malonų pasivažinėjimą. Turėjau rinktis: minti dar intensyviau arba dar ilgesnius atstumus.

Visgi ilgai minti dviratį man yra nuobodu. Kai to nuobodulio neišblaškydavo jau net ir audioknygos, supratau, jog reikia ieškoti stipresnio įspūdžio – tiek fiziškai, tiek emociškai“.

Pirmieji bandymai užlipti ant vienaračio ir bent kiek juo pavažiuoti man buvo lyg smūgis žemiau juostos.

Tai neįmanoma!

„Mano pirmi kartai buvo pilni jausmo, kad išmokti važiuoti vienaračiu yra absoliučiai ir neatšaukiamai neįmanoma, – prisipažįsta Saulius, kuris iki akistatos su vienaračiu mėgavosi sėkme netgi... dailiajame čiuožime.

– Visus naujus sportus „įsikertu“ išties greitai, bet pirmieji bandymai užlipti ant vienaračio ir bent kiek juo pavažiuoti man buvo lyg smūgis žemiau juostos: kūnas, atrodo, nė nesupranta, ko iš jo noriu, ką jis turėtų daryti. Toks jausmas, lyg smegenys nesugeba sugromuliuoti, suvokti ir įvertinti impulsų, tarsi sako tau: „Lipk nuo jo, kvaily, ir daugiau niekada nebandyk!“

...Visgi įmanoma!

Ilgametė vienaratininkų patirtis rodo, jog tam, kad pramoktum bent pavažiuoti vienu ratu, ant jo turi praleisti mažiausiai 20 valandų. „Ir nelabai čia ką pagreitinsi – pastebi Saulius. – Kad ir kaip norėtum užsispirti ir treniruotis, pavyzdžiui, 10 valandų per dieną, tai fiziškai neįmanoma: bandant išlaikyti pusiausvyrą įdarbinamas kiekvienas raumenukas, todėl kūnas greitai pavargsta.

Jeigu pirmaisiais kartais pavykdavo treniruotis pusvalandį – jausdavausi gerai, o jeigu valandą – ištikdavo didelis džiaugsmas, nes tai reiškė, kad turėjau labai gerą vienaratininko dieną. Taip, vis po truputuką, drožiau tą vargšą vienaratį diena iš dienos, kol pradėjau šiek tiek „įsikirsti“, o smegenyse įvyko kažkoks stebuklas – jos pagaliau perprato, kas ir kaip vyksta su kūnu ir kaip į tai reaguoti“.

Vienaračiu sunku ne tik išmokti važiuoti, bet ir be pagalbos – tvoros ar stulpo, ant jo užsėsti.

Vienaratinimo pradinuką ištinkantį jausmą Saulius lygina su tuo, ką paprastai išgyvena pradedantieji vairuotojai, kai vienu metu reikia ir vairą sukti, ir posūkį rodyti, ir nuspausti sankabą, kad perjungtų bėgį, ir žiūrėti per galinio vaizdo veidrodėlį tuo pat metu stebint eismą pro priekinį langą...

„Vienaračiu sunku ne tik išmokti važiuoti, bet ir be pagalbos – tvoros ar stulpo, ant jo užsėsti. Mokiausi laikydamasis kiemo tvoros. Kai išmokau užsėsti, o vėliau ir važiuoti jos įsikibęs, greitai užšokdavau ant vienaračio balno ir tada jau pasileisdavau – bandydavau pradėti važiuoti vienu metu derindamas viską praktiškai su viskuo“, – juokiasi sportininkas.

Asmeninio albumo nuotr./Saulius Pakrijauskas
Asmeninio albumo nuotr./Saulius Pakrijauskas

Nuo savo kiemo iki Nidos

„Kai jau įstengiau vienaračiu pervažiuoti kiemą, o tai nutiko maždaug po 3 mokymosi savaičių, pajutau, jog noriu didesnio išūkio. Taip, dar net nemokėdamas gerai važiuoti, išriedėjau į gatvę. Šiaip ne taip numyniau 2 km, prisitryniau pūsles intymiose vietose, nes pamiršau dviratininko šortus, ir grįžau atgal – pervargęs, visiškai išsunktas fizinio krūvio ir emocinės įtampos. Bet tai padėjo man patikėti, kad aš iš tikrųjų galiu.“

Po keturių mėnesių, gruodį, spaudžiant šaltukui Saulius numynė savo pirmuosius daugiau nei 40 km, o šią vasarą į kolekciją įsirašė jau penktąjį unimaratoną, kurį įveikė svajonių maršrutu – Klaipėda–Nida ir Nida–Klaipėda. Ir nors vos per metus vienaračiu numinta gerokai daugiau nei 1000 km, vyras kukliai vadina save pradinuku: „Dar tiek daug visko mokytis, nekalbant jau apie triukus, kurių moku vos kelis. Kita vertus, mano tikslas – ne triukai, o ilgas vienaračio mynimas kaip alternatyva bėgimui.“

Ant vieno rato – visa treniruoklių salė

Jeigu minate dviratį ir kartais paleidžiate vairą, kad pasitikrintumėte, ar vis dar prisimenate, kaip važiuoti „be rankų“, esate patyrę, ką reiškia kūno persijungimas į kitą „darbinį režimą“.

„Vienaratis panašus į dviratį, nes panašiai „apkrauna“ sąnarius, bet gerokai mažiau, nei bėgant, tačiau gerokai labiau „apkrauna“ kitas kūno dalis – nugarą, pečių juostą, juosmenį, klubus ir t.t. – vairavimo „be rankų efektą“ bando paaiškinti Saulius. – Minant dviratį daugiausia dirba kojos, o nugara ir rankos lieka daugmaž vienodoje padėtyje, pusiausvyra laikoma tik į šonus – į vieną ar kitą pusę.

Riedant vienaračiu pusiausvyrą reikia laikyti visais 360 laipsnių – bet kuris pakrypimas turi būti kompensuojamas mojuojant rankomis, klubais, keičiant stuburo padėtį. Dėl šios priežasties visu pajėgumu įdarbinami nugaros, pilvo preso ir visi iki vieno gilieji raumenys. Vienaračiu važiuoji lėčiau, minti nėra sunku, tačiau krūvis kūnui gerokai didesnis ir labai visapusiškas.“

Visu pajėgumu įdarbinami nugaros, pilvo preso ir visi iki vieno gilieji raumenys.

Riba – tik baimė

Saulius neretai pavadina save sukvailiojusiu 41-erių metų diedu, kuriam nuobodu gyventi normaliai. „Bepročiu“ – nepiktai, žinoma, – kartais jį pavadina ir draugai, kai vyras feisbuke pasidalina nuotraukomis ir išsamiais pasakojimais apie vienaratininko nuotykius.

„Ekstremaliausia patirtis? Tai tas pirmasis mano unimaratonas. Išvažiavau 6-ą ryto, gruodį, šaltyje ir visiškoje tamsoje. Šviesa – tik žibintuvėlis. Kelias – grynas ledas. Po penkto kilometro išsidrėbiau kaip reikiant, suplėšiau krepšelį daiktams susidėti. Tąkart buvo kilusi mintis, kad gal elgiuosi nelabai protingai, bet ką tai reiškia sukvailiojusiam keturiasdešimtmečiui? Tą ir reiškia: „Pradėjau – užbaigsiu!“ Tamsoje pamačiau stulpą, kurio prisilaikydamas užlipau ant vienaračio ir nuvariau likusius 37 kilometrus!“

Asmeninio albumo nuotr./Saulius Pakrijauskas su dukra
Asmeninio albumo nuotr./Saulius Pakrijauskas su dukra

Pasak Sauliaus, išmokti važiuoti vienaračiu gali kone kiekvienas, išskyrus nebent turinčius rimtų pusiausvyros aparato sutrikimų. „Štai tarptautinėje vienaratininkų grupėje feisbuke mačiau ne vieną šešiasdešimtmetį, ką tik įsigijusį vienaratį ir besimokantį važiuoti. Ir visi labai juos palaiko. Džiaugiuosi žmonėmis, kurie mokosi ir vieni kitiems padeda. Be to, išmokus važiuoti vienaračiu, galima siekti dar įdomesnių rezultatų – užsimti dailiuoju vienaratinimu, žolės rituliu su vienaračiais ir viena ekstremaliausių sporto šakų – kalnų vienaratinimu. Trumpai tariant, nei amžiaus ribos, nei galimybių tikrai nėra. Riba yra tik baimė.“

Jeigu pamatysite savo mieste ar miestelyje, plento kelkraščiu ar parko grindiniu riedantį vieną ratą apžergusį ir rankomis keistai mojuojantį žmogų, pamojuokite jam.

„Dėmesys man yra stimulas varyti toliau“, – šypsodamasis sako viešose erdvėse bene labiausiai matomas Lietuvos vienaratininkas, kurio „varymus“ ir lengvus pasivažinėjimus galite pamatyti „Youtube kanale“ „Be pagalbinio rato“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?