Giedrė kartu su vyru Vidu Pagojų kaime šeimininkauja jau daugiau kaip 22 metus – jie augina gėles, gamina vyną, suka medų, augina gyvuliukus ir mėgaujasi gamtos prieglobsčiu.
Prisimena, kad pirmais metais jaukiai poilsiavę palapinėje, o šiandien šalia savo sodybos šeima turi ir svečių namus, kuriuose karaliauja tiek trys sūnūs, tiek svečiai iš Lietuvos ir užsienio. „Visi mūsų savaitgaliai čia – net nereikia galvoti, kur važiuoti“, – juokauja Giedrė.
Svečių namai išties ypatingi tuo, kad viskas kurta Giedrės rankomis. Iš senų langinių ir stalų sukurta virtuve pasidalinusi socialinėje erdvėje, Giedrė tikrai nepritrūko komplimentų. O gyvai virtuvė atrodo dar įspūdingiau, juolab, kad gaminta su meile ir skoniu. Nudažyta skaisčiai mėlyna matine spalva virtuvė tikrai traukia akį.
Giedrė, paklausta, ar kada mokėsi interjero paslapčių, sako, kad tuo domėjosi visą gyvenimą. O ir patirties sėmėsi iš patyrusių – metus mokėsi pas latvių interjero dizaino profesorių Rainį Zvirbulį, taip pat baldų dažymo ir dekoravimo mokėsi Italijoje, Anglijoje, Vokietijoje.
Tiesa, prieš pasinerdama į interjero pasaulį, ji kartu su vyru vadovavo vienam žinomiausių naktinių klubų Kaune. Vėliau, kai klubas užsidarė, ten likę baldai tapo tikru įkvėpimu – juos šeima ir panaudojo pačioms įvairiausioms erdvėms – atnaujino ir paleido į pasaulį nauju pavidalu.
Šiandien jų namuose gausu sendaikčių – pajuokauju, kad Giedrė galėtų būti tikra sendaikčių medžiotoja, ir ji nusišypsojusi tam pritaria. Daug tokių „sendaikčių“ dar laukia savo eilės būti atnaujinti. Tam Giedrė, įkūrusi „Kreidos namus“, naudoja specialius dažus, kuriais dažniausiai ir dažo įvairias interjero detales – nuo spintų iki šviestuvų.
– Papasakokite, kaip susidomėjote interjeru?
– Visad norėjosi namuose ką nors pagražinti, pakeisti, o lengviausia man atrodė viską perdažyti, o ne įsigyti ką nors naujo (juokiasi). Buvo taip, kad norėjau atnaujinti virtuvę, kuri jau buvo gerokai pabodusi.
Ieškojau jai dažų, galvojau, perdažysiu. Radau norimus kreidinius dažus Lenkijoje – tai angliški ekologiški dažai, nudažiau, ir man labai patiko rezultatas. Pradėjau jų įsigyti vis daugiau, o dabar ir pati prekiauju šiais dažais. Dažyti labai paprasta, kadangi tereikia tik paruošti paviršių – nuvalai, kad nebūtų riebalinio sluoksnio, ir dažai. Būtent tas paprastumas man leidžia atnaujinti daug daiktų.
Šiai mėlynai virtuvei turėjome visas reikalingas detales: panaudojome langines, stalo rėmus, senus stalus, o stalviršį padarėme iš plytelių. Plyteles virtuvėje klijavo meistrai, bet daug ką dariau pati. Sugalvoju, suprojektuoju, nudažau (šypsosi). Galima sakyti, kad dabar mano hobis ir gyvenimo būdas – prikelti daiktus naujam gyvenimui.
Beje, čia kur stovi sodyba, turėjo būti avidė, o kur matote didelius langus – pravažiuoti traktoriukas. Bet paskui sūnūs sako – gal toms avims per gerai, gal geriau mums padarykite, kur atvažiuoti pailsėti (juokiasi). Jau ir ėdžios buvo suręstos, tačiau šiandien avys džiaugiasi kuklesniu būstu ir gyvena tikrai ne ką blogiau (juokiasi).
Mes labai mylime senienas, sendaikčius, todėl aplinkiniai ir pažįstami pasidalina savo žiniomis, kai kas nors ką nors atiduoda, parduoda ar iškrausto.
Tikrai neperkame brangių baldų. Esu ir iš stambiagabaričių atliekų aikštelės parsinešusi spintelę ir ją atnaujinusi – tam panaudojau tinklą, kuriuo atitveriamos vištos nuo kitų savo kompanionių.
Tas tinklas man toks gražus, todėl labai tiko subtiliam dekorui. Planuoju ir toliau jį naudoti! Kai kurie daiktai turi savo įdomias istorijas. Pavyzdžiui, turėjome kėdę iš Tiškevičiaus dvaro, kurią mums padovanojo, – kol kas ji nebaigta, nuplėšta oda. Taip pat esame gavę dovanų ir kabyklą iš pirmojo lietuviško garlaivio „Kęstutis“.
– Ar turite kokį mėgstamiausią daiktą, kurį atnaujinote?
– Savotiškai man visi daiktai brangūs! Nesinori autentiškų baldų keisti kaip nors kardinaliai, tik prisiliesti, atnaujinti, kad išlaikytų savo dvasią. Interjero stilius šiuose namuose, manau, eklektiškas, nes nėra tik senų daiktų – deriname įvairaus stiliaus ir laikmečio detales, nors man prie širdies daiktai su istorija.
Pavyzdžiui, lovų galvūgaliai padaryti iš senų durų, vonioje esantys praustuvai – iš senų siuvimo mašinų. Kūrybinius sumanymus įgyvendinti padeda ir vyras.
Nei viename iš mūsų namų nebuvo jokio architekto – viską kūrėme patys: nuo spalvų iki baldų. Jeigu kas nors ką išmeta, mes priglaudžiame. Pavyzdžiui, vienos spintos dalys buvo nepataisomai išpuvusios, atrodo, imk ir išmesk, tačiau mes padarėme iš jos mielą vietelę pasėdėti.
– Jūsų gyvenime ne tik verslas, bet ir rūpinimasis gyvūnais – auginate avis, išskirtines vištas. Kaip kilo tokia mintis?
– Ilga istorija – visa tai prasidėjo prieš dešimt metų. Užsisakydavome angliškų interjero žurnalų – o ten ir sodai, ir įspūdingos vištos, bevaikščiojančios juose. Galvojau, iš kur gauti tokių gražių vištų? Pradėjau ieškoti.
Buvo taip, kad Olandijos ambasadorius padėjo mums įsigyti dekoratyvinių vištų kiaušinių ir juos atsiuntė į Lietuvą, kad galėčiau išsiperinti. Taip viskas ir prasidėjo.
Į Lietuvą esu atvežusi ne vieną išskirtinę vištų veislę, keliavome po įvairias paukščių parodas, muges. Būdavo, važiuojame visas autobusas su paukščiais, gaidžiai gieda...
Aš augusi kaime, todėl man gyvuliukai labai natūralu ir jauku. Nėjau į darželį, gyvenau su seneliais, ten ir gimė meilė gyvūnams, be kurių sunku įsivaizduoti gyvenimą. Užtat ir avių bandą turime – jos laisvai vaikšto didelėje ganykloje, varpeliai skamba – man tai yra visiška idilė.
Ateityje norėtųsi dar daugiau laiko skirti dirbtuvėms, kuriose būtų galima užsiimti kūrybine veikla, atnaujinti daiktus ir prikelti naujam gyvenimui.
Veiklos mums tikrai netrūksta – taip ir sukamės tarp verslo, sodybos, sodų, daržų, gėlynų, gyvuliukų. Net paklausiame savęs, kaip viską suspėti? Kol kas gyvename tarp miesto ir kaimo, o ateityje – kas žino (šypsosi).
Kviečiame ir jus pasižvalgyti po Giedrės kurtus namus!
