Atliko nedidelį eksperimentą
Turbūt nustebsite sužinoję, rašo M.Mosley, kad šis skaičius – tai praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Japonijoje vykdytos prekybos kampanijos rezultatas. Japonijai rengiantis 1964-ųjų Tokijo olimpinėms žaidynėms, viena bendrovė pristatė ir pradėjo pardavinėti prietaisėlį, skirtą sveikata besirūpinantiems žmonėms. Jis vadinosi „Manpo-Kei“. Japonų kalba žodis man reiškia dešimt tūkstančių, po – žingsniai, kei – matuoklis. Taigi pažodžiui – dešimties tūkstančių žingsnių matuoklis.
„Manpo-Kei“ – tai prietaiso, kurį dabar vadiname žingsniamačiu, pirmtakas. Jį sukūrė anuomet jaunas Kiūšiū sveikatos ir gerovės universiteto (Japonija) mokslo darbuotojas Yoshiro Hatano. Jaunajam akademikui nepatiko, kad japonai vis labiau linksta į nepaslankų amerikietišką gyvenimo būdą, todėl nusprendė paskatinti juos būti fiziškai aktyvesnius.
Y.Hatano apskaičiavo, kad jei jam pavyktų įtikinti savo tėvynainius kasdien vietoj keturių tūkstančių žingsnių nueiti dešimt, per dieną jie sudegintų maždaug penkiais šimtais kalorijų daugiau – taigi galėtų tikėtis išlaikyti gerą formą. Štai taip ir atsirado vadinamasis dešimties tūkstančių režimas. „Manpo-Kei“ tada sulaukė didžiulio pasisekimo. Bet ar šiais laikais nėra veiksmingesnių būdų gerai formai palaikyti?
„Vien tik mezgu, daugiau – nieko“
Rengdamas vieną iš savo laidų, M.Mosley kartu su prof. Robu Copelandu iš Šefildo Halamo universiteto atliko nedidelį eksperimentą, kurio tikslas buvo palyginti dešimties tūkstančių žingsnių naudą ir galimybes kasdien juos nueiti su vienu naujesnių sveikos gyvensenos palaikymo režimų – dešimčia minučių spartaus ėjimo triskart per dieną („Active 10“).
Laikantis šio režimo, nereikia skaičiuoti žingsnių. Viskas, ko reikia, tai tris kartus per dieną išeiti į lauką ir dešimt minučių prasieiti sparčiu žingsniu.
Kiekvienas M.Mosley eksperimento dalyvis turėjo savų priežasčių norėti kiek daugiau pajudėti. Antai savanoris Dave`as sakė: „Puikiai suprantu, kad nebesu toks sportiškas, koks kažkada buvau, ir kad esu priaugęs daug svorio“. O štai Judy prisipažino: „Dabar vien tik mezgu, daugiau – nieko“. Šešerių dukrą auginantis Nathanas guodėsi: „Ji bėga taip greitai, o aš – taip lėtai. Niekaip jos nepaveju.“
Kad būtų galima stebėti, kaip eksperimento dalyviai laikosi nurodymų ir kiek energingai dirba, jų aktyvumas buvo registruojamas specialiais matuokliais. Visų pirma buvo įvertintas kiekvieno dalyvio įprastos dienos aktyvumas. Tada dalyviai buvo padalinti į dvi grupes: vieni turėjo kasdien nueiti dešimt tūkstančių žingsnių, o kiti – triskart per dieną dešimt minučių aktyviai pasivaikščioti (vidutiniškai per tiek laiko nueinama apie tris tūkstančius žingsnių).
Spartaus ėjimo grupės nariams taip pat buvo paaiškinta, kad jų tikslas – ne drimblinti koja už kojos, o judėti taip, kad krūvį pajustų ir širdis, ir plaučiai. Prof. R.Copelando nurodymas buvo trumpas ir aiškus: „Jūsų tikslas – eiti taip žvitriai, kad kalbėti dar galėtumėte, bet dainuoti – jau nebe.“
Svarbiausia – priversti dirbti širdį
Peržiūrėjus eksperimento rezultatus paaiškėjo, kad du iš trijų dalyvių, kuriems buvo pavesta kasdien nueiti po dešimt tūkstančių žingsnių, užduotį atliko. Tačiau lengva nebuvo nei vienam iš jų. O štai spartaus ėjimo grupės nariams tekusi užduotis nepasirodė sunki. Jie susitarė ją atlikti drauge – susitikdavo triskart per dieną patogiu laiku sutartoje vietoje ir vaikščiojo visi kartu. Išvada – dešimt tūkstančių žingsnių nueiti sunkiau. O kas geriau sveikatai?
Taigi, nežiūrint į tai, kad spartaus ėjimo grupės nariai faktiškai judėjo mažiau, „be kvapo“ ir smarkiai plakančia širdimi jie išbuvo ilgiau.
Prof. R.Copelandas, išanalizavęs matuoklių užfiksuotus duomenis, pareiškė, kad situacija visiškai aiški: „Vidutinio ir intensyvaus fizinio aktyvumo skalėje spartaus ėjimo grupės fizinis aktyvumas buvo 30 procentų didesnis, nepaisant, kad fiziškai aktyvūs jie buvo trumpesnį laiką“.
„Būtent vidutinio intensyvumo fizinė veikla yra naudingiausia sveikatai“, – pabrėžė jis.
Taigi, nežiūrint į tai, kad spartaus ėjimo grupės nariai faktiškai judėjo mažiau, „be kvapo“ ir smarkiai plakančia širdimi jie išbuvo ilgiau.
„Iš tikrųjų norėjome, kad priverstumėte savo širdį plakti greičiau, – šios grupės nariams sakė prof. R.Copelandas. – Yra begalė įrodymų, kad tai mažina diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų, taip pat kai kurių vėžio rūšių riziką.“
Vadinasi, rašo M. Mosley, trys trumpi, bet žvitrūs pasivaikščiojimai ne tik lengviau įsikomponuoja į dienos ritmą, bet ir duoda daugiau naudos. Jis pats teigia šia išvada esąs labai patenkintas, nes kasdienis dešimties tūkstančių žingsnių pėdinimas jam – ne prie širdies. O tai, kad vos triskart pasivaikščiojus naudos sveikatai padaroma ne tik kad panašiai, bet gal ir daugiau, negu nuėjus dešimt tūkstančių žingsnių, jam esą – milžiniška paskata ir viltis.