Sėdi sau diedas su ekonomisto etikete patogiame fotelyje ir rimtu veidu porina apie tai, kad jauni žmonės turėtų gauti mažiau pinigų, nes jie „yra mažiau patyrę“. Jų vertė, matote, darbo rinkoje yra mažesnė, nes „jie turi mažiau gyvenimiškos patirties“.
Mhm, darbe už minimalų atlyginimą. Darbe, kuris dažniausiai yra labai menkos kvalifikacijos, dažnai nelengvas, užknisantis ir ne toks, kuriame gerai leisi laiką, besirankiodamas „gyvenimišką patirtį“. Tarsi žmonės, kurie ką tik baigė mokyklą būtų tokie protiškai nepilnaverčiai, kad vos gebėtų užsirišti batraiščius ar pažinti laikrodį, kurio rodyklės rodo, kelintą valandą reikėtų pasirodyti savo menkos kvalifikacijos reikalaujančiame darbelyje.
Tarsi tas žmogus, kuris dirba po mokyklos ar dirba per vasaros atostogas, turėtų būti labai dėkingas už galimybę „susirinkti patirtį“ kraudamas nesibaigiančias prekes į lentynas, nešiodamas dėžes ar aštuonias valandas veikdamas kitus labai smarkiai akiratį praplečiančius dalykus.
Prieš keliolika metų pats buvau vienas tokių jaunuolių „be patirties“, pačiam teko dirbti ne vieną menkos kvalifikacijos darbą, kad užsidirbčiau mokslams bei savo kuklioms išlaidoms.
Labai puikiai žinau, koks minimalus yra minimumas, kaip tave visur kur tik įmanoma bando apgauti dėl to vargano cento. Kaip praktiškai bet kur, kur tik pradėsi tą savo kelią darbo rinkoje, bandys išsunkti kaip apelsiną citrusinių vaisių sulčiaspaudėje. Kaip grįžęs po keturiolikos valandų pamainos bare, kitą dieną nenorėsi visiškai nieko.
Todėl man asmeniškai šlykštu klausytis nesąmonių apie tas gyvenimiškas patirtis. Kokių gali įgyti patirčių dirbdamas šūdinoje tinklinėje picerijoje? Gali išmokti elgesio standarto. Gali suprasti, kad tas darbas nešiojant lėkštes su sūrio produktu šykščiai apdrabstytais miltiniais blynais, šalia kurių duoda skiesto majonezinio padažo, yra vienas blogiausių dalykų. Kad jau geriau iššoktum pro langą, nei visą likusį gyvenimą mažiausiai po 8 valandas per parą klausytum isterikės vadybininkės priekaištų, pasitempęs šokinėtum aplink nepatenkintų kiaulėnų šeimynas, šimtus kartų per dieną klausinėtum „ar patiko maistas?“ ir taip toliau, ir panašiai.
Kokios reikia patirties jaunam žmogui, kokios išminties reikia dirbant stambios statybinių prekių parduotuvės sandėlyje ar salėje? Reikia tų trijų dienų mokymų, kur sužinosi, koks gali būti nuotekų vamzdžių skersmuo, kuo mėlynas gipso kartonas skiriasi nuo pilko, ir kur padėti tinko kibirai? Už tai turėtum būti amžinai dėkingas tiems dėdėms, kurie norėtų tavo ir taip varganą minimumą nurėžti keliasdešimčia eurų?
O nurėžti jie norėtų, nes tokių kaip tu kiekvienais metais darbo rinkoje atsiranda kelios dešimtys tūkstančių. Tokių, kurie turėtų pakeisti kitus, kuriems jau gana darbo už minimumą. Tie keliasdešimt eurų per keliasdešimt taškų visoje Lietuvoje virstų labai didelėmis sumomis, o euras sutaupytas, yra euras uždirbtas. Tai visai tokios didelės sumos.
O pats minimumas, kurį taip norėtų sumažinti, tas atlygis už tas aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę? Ką realiai gali su juo nuveikti, kai tau yra 18 metų? Ką galima nuveikti už 396 eurus „į rankas“? Ar gali gaudamas tiek pinigų išsinuomoti sau būstą? Ar gali atsidėti į šoną pinigų, kad sutaupytum kokiam nors rimtesniam pirkiniui? Gali gal planuoti šeimą pradėti ar kaupti įmoką būstui? Visgi turbūt tik už juos išgyventi, susimokėti už telefoną ir susiveržti diržus per šildymo sezoną.
Vienintelis dalykas, už kurį tu, būdamas 18-os ir dirbdamas lažą už minimalią algą, gali būti kažkiek dėkingas – tai už patirtį, kad taip gyventi toliau nenorėsi. Kad norėsi daugiau. Kad bus lengviau stengtis iš gyvenimo išpešti kažką daugiau, nei iki dienų galo suktis kokioje šlykščioje tinklinėje picerijoje ar prekybos centro salėje. Gali būti dėkingas už nemalonią patirtį ir suvokimą, kad pinigai iš niekur neatsiranda, o reikia ilgai, dažnai nuobodžiai, už juos parduoti savo laiką. Tam laikui bėgant savaime atsiranda noras jį parduoti kuo brangiau.
Todėl nuoširdžiai tikiuosi, kad tas siūlymas sulauks savęs vertos baigties – susivynios į ritinuką ir sulys atgal į tą skylę, iš kurios išlindo.
