Viktorija mokėsi Eduardo Balsio menų gimnazijoje, lankė įvairius piešimo būrelius, dalyvavo ne viename konkurse. Paskui ji įstojo į Dailės akademiją, kur baigė baldų dizainą ir restauravimą, o vėliau ir vizualinio dizaino bei interjero magistro studijas.
„Visą laiką buvau įkritusi vis į kokius mokslus, negalėjau gyventi be veiklos, tad studentavimo laikais išbandžiau save įvairiose srityse. Neįsivaizdavau savęs dirbančios tik nuo 8 iki 17 val., tad prisigalvodavau pačios įvairiausios veiklos.
Po studijų ne vienus metus dirbau reklamos srityje, taip pat – vadovaujamą darbą vienoje įmonėje. Teko pabūti interjero dizainerės kailyje, tačiau po kelių klientų supratau, kad toks darbas – ne man.
Atitrūkdama nuo visų darbų dar ir kūriau papuošalus, seges, aksesuarus – beje, ir pati puošiuosi tik savo papuošalais, ir po truputį perėjau į vestuvių sritį. Aksesuarus pakeitė darbas su spauda, dariau kvietimus, stalo korteles, vėliau – vestuvių knygas, ir šiandien tai yra pagrindinė mano veikla“, – pasakoja Viktorija ir priduria, kad visi darbai, susiję su vestuvėmis, jai kelia didelį džiugesį.
Vestuvinės knygos tampa vis populiaresnės
Dizainerė prisimena, kad pradėti savo verslą buvo sunku – baimė ir nepasitikėjimas savimi kišo koją, tad ji džiaugiasi, kad pasiryžo žengti šiuo keliu. Kaip sako, šiandien jos kūryba skaičiuoja jau vienuoliktus metus.
„Mano genuose turbūt yra tas didžiulis darboholizmas. Užtenka pasižiūrėti į mano močiutę – ji buvo oro gimnastė ir visą gyvenimą darbas jai buvo pirmoje vietoje (juokiasi). Aš stengiuosi suderinti savo veiklą ir šeimą, noriu skirti artimiesiems kuo daugiau dėmesio.
Menas irgi yra mano kraujyje – prosenelis buvo garsus tapytojas, o kur dar močiutės patirtys! Man visą gyvenimą patiko smulkūs darbeliai, kuriems reikia kruopštumo, tapymas – manęs be pieštuko ar teptuko nepamatysit“, – juokiasi Viktorija.
Vestuvinės knygos, pasak jos, tampa neatsiejama vestuvių atributika. „Tai lyg prisiminimas iš nuostabios šventės, kuriame sugula visų svečių įrašyti linkėjimai, o dažnai – ir momentiniu fotoaparatu padarytos nuotraukos.
Nuostabu, kai tas akimirkas gali įamžinti ir vėliau su šeima sugrįžti į tą ypatingą dieną, lyg užrakintum džiaugsmą. Anksčiau dekoruodavau tik tokių knygų viršelius, o dabar dar kuriu su įvairiais anketos klausimais, kurie šmaikštūs ir taip įtraukia visus svečius, bei spauda viduje.
Tokių vestuvinių knygų populiarumas tikrai auga, tačiau jos nėra pigios, nes stengiuosi, kad jos būtų ilgaamžės, kokybiškos, galiausiai – tai juk rankų darbas. Žmonės tam tikrai negaili pinigų ir investuoja į ateitį – juk tai knyga visam gyvenimui. Pastebiu, kad rankų darbas tikrai vertinamas, o ir esu dėkinga už kantrybę, nes kai kada klientams reikia palaukti ir pusmetį, kol knyga bus pradėta gaminti“, – sako Viktorija.
Ji priduria, kad viskas, kas susiję su vestuvėmis, jai labai patinka, todėl džiaugiasi, jog gali save realizuoti šioje srityje. Kaip sako, derina darbą ir malonumą viename.
„Tiesa, pastaruoju metu man vis labiau norisi nepamiršti ir tapybos, ir surasti daugiau laiko sau. Šiuo metu namų sienas puošia mano kurti paveikslai ir, manau, naujuose namuose, puoš taip pat, tad bus puiki proga prisėsti prie molberto“, – dalijasi V.Kiseliova.