Visus konkurse dalyvaujančius laiškus rasite ČIA.
Mano brangiausias pasaulyje žmogau,
1990-ųjų metų pavasario popietę, apsupta gausaus ligoninės personalo dėl ilgo ir sunkaus gimdymo, atmerkiau akutes pasauliui, kurio dar nepažinojau.
Nežinau, ar daug verkiau, bet prieš pirmą kartą išspaudžiant ašarą, turėjau pirmiausia nusišypsoti. Juk mamytei iškrėčiau tokį pokštą – gimiau balandžio 1-ąją, sverdama gerokai virš 4 kilogramų. Buvau sveika mergaitė, be galo panaši į tėtį.
Mamytė man tūkstantį kartų pasakojo pasaką apie pirmąjį mūsų rimtesnį susipažinimą dar tada, kai jau nebebuvau jos dalimi. Į palatą seselė atsinešė ant rankų du kūdikius ir paklausė: „Na, ir kuris gi jūsų, atpažįstate?“.
O mamytė tik išdidžiai nusišypsojo ir tarė: „Žinoma, ji – jūsų dešinėje. Tą plačią nosytę ir mažas akis, kurios taip panašios į mano vyro, atpažinčiau iš tūkstančio vaikų...“. Jei tada būčiau galėjusi prabilti, tikriausiai būčiau pasakiusi: „Mamyte, mums nereikia netgi matyti viena kitos, Tu mane jauti taip pat, kaip aš jaučiu Tave ir taip bus per amžius“. Būtent taip yra ir dabar. Žinau, taip bus ir vėliau.
Kai mane gimdė, mano mamytė buvo keliais metais jaunesnė nei esu dabar aš. Kadangi dar neturiu vaikų, negaliu suprasti jos džiaugsmo, jos skausmo ir nemigos naktų, kurios buvo praleistos dėl įvairiausių rūpesčių, susijusių su mano augimu, bet dėl jų ji niekada nesiskundė. Kiekvienas įsimintinesnis įvykis iš vaikystės virto tarsi pasaka, kurią ji man vėliau sekdavo ir sekdavo.
Pavyzdžiui, kai mamytės draugė pasakė, jog jos vaikas gražesnis, mamytė baisiausiai supyko ir tarsi aikštinga kengūrytė su vaiku sterblėje kuo greičiausiai nušuoliavo nuo tokios nieko nesuprantančios apie grožį draugės.
Arba vis pasakoja, kaip būdama dvejų metukų gavau dovaną iš tėvelio – mažą pudeliuką, su kuriuo tarsi koks miniatiūrinis Don Kichotukas keliavau po mūsų kiemą, mažą bei saugią gatvelę, lyg po beribį pasaulį.
Šunelio ausis atstodavo pavadėlį, o begalinis jo rūpestis manimi padėdavo ne tik patirti įvairiausių nuotykių, bet ir suprasti, kas yra meilė gyvūnams. Turiu dėkoti tėveliui, bet, žinoma, ir mamytei, nes visa šunelio meilė atitekdavo man, o visi rūpesčiai šuneliu – mamai.
Skausmą ir ašaras, netekusi šunytės, taip pat atidaviau mamytei, o ji su mielu noru visa tai priėmė, švelniai ir ilgai mane ramindama bei glostydama.
Po ketverių su trupučiu metų gimė sesė. Tada visaip stengiausi pasirodyti labai didelė ir protinga, kad tik mamai būtų lengviau, o ji vis kartojo: „Dukryte, tu jau esi didelė mergaitė, nesupyk, kad dabar skirsiu dėmesį ne tik tau, bet ir tavo sesytei“.
Na, žinoma, aš sesę labai mylėjau, bet ir mamytės dėmesio visada reikėjo, todėl visai nesikuklinau apsunkinti jos savo ožiukais ir nuolatiniu vaikišku dėmesio siekimu. Bet mamytės širdis didelė, tad meilės pakako abiem. Po dar kelerių metų gimus broliukui mamytės širdis tikriausiai dar padidėjo, nes meilės užteko jau trims!
Prasidėjo ilga ir sunki paauglystė – tarpsnis, kai atrodo, jog mama šneka visiškas kvailystes, jog jos meilė – tokia naivi ir vaikiška, o jos pamokymai – tokie juokingi ir visiškai neaktualūs mano gyvenimui.
Paauglystėje tarsi pats velnias traukia pasakyti kokį negražesnį žodį, maištauti, viskam prieštarauti ir galvoti, kad tėvai yra nesupratingiausi žmonės pasaulyje. Ko gi čia nesuprasti, jeigu ilgą vasaros vakarą noriu grįžti 23 valandą vakaro, o ne 20?
Išvažiuodama mačiau mamos akyse ašaras, kurios visam gyvenimui įstrigo atmintin. Ak, mamyt, tik tada supratau, kad užaugau, kad niekada nebebūsiu maža mergaitė...
Kas per mamytė, jei pyksta dėl dviejų ar trijų valandų? Bet dabar suvokiu, kad paauglystė – tai savęs ir pasaulio nesupratimo metas, kada pasakome ir padarome tiek daug negražių dalykų, kad sugebame daug kartų pravirkdyti mamą ir netgi neprieiti, nepaprašyti atleidimo. O juk dar, atrodo, neseniai parvirtę ant skaudžios žemės, bėgome pas ją sulaukti užuojautos...
Paauglystei einant pabaigon įstojau į universitetą. Susikroviau daiktus ir buvau tokia laiminga, kad pagaliau būsiu savarankiška, kad nebereikės klausyti tėvų pamokymų ir tam tikrų nurodinėjimų, nereikės plauti krūvos indų, pavaduojant mamą, ir atlikti įvairiausių kitų smulkmenų.
Išvažiuodama mačiau mamos akyse ašaras, kurios visam gyvenimui įstrigo atmintin. Ak, mamyt, tik tada supratau, kad užaugau, kad niekada nebebūsiu maža mergaitė, kuri galės naiviai Tau parodyti mažą įbrėžimą ir dėl jo graudžiai pravirkti ant Tavo kelių...
Nuo tada ėmiau vis labiau vertinti kiekvieną Tavo patarimą. Nuo tada tik Tavo paguoda dėl sunkių mokslų, dėl ilgos ir labai nelaimingos meilės, dėl blogos nuotaikos ir visų kitų dalykų tapo svarbiausia.
Dabar, žvelgdama į Tave, matau akyse tiek daug meilės, kuri augo kartu su mumis, trimis vaikais, ir tiek daug nuovargio. Tu man atleisk, kad dar ir dabar dažnai Tave smerkiu už tam tikras Tavo klaidas, atleisk, kad tik kelis kartus per metus pasakau, kaip Tave myliu, ir kad iki šiol dažnai Tavęs nesuprantu.
Mama, ar žinai, ką dažnai pagalvoju vakarais ir ko prašau Dievo? Kad sustotų laikas, kad Tu ir tėvelis niekada nepasentumėt, kad neatsirastų daugiau raukšlių jūsų veiduose...
Nenoriu net pagalvoti, kad galbūt kažkada aš nebeturėsiu kur grįžti, nebeturėsiu ko apkabinti ir pasakyti, kaip myliu. Širdyje visada būsiu Tavo maža mergaitė, taip trokštanti Tavo meilės, dėmesio ir užuojautos.
Mamyt, jei skaitysi šį tekstą, prašau, saugok savo sveikatą. Juk tu žinai, kad daug kas priklauso nuo Tavęs... Milijonus kartų myliu ir jaučiu Tave per didžiausius atstumus, per aukščiausias mus skiriančias sienas...
Sveikinu visas Mamas bei jų mažus ir didelius vaikučius su pačia šilčiausia ir viena svarbiausių švenčių metuose. Juk mes – tai dalis Jūsų, Mamytės!
Tikiu, kad dar būdami danguje mažais angeliukais, mes pasirenkame ir laukiame valandos, kada pirmą kartą pažvelgsime į Tave, Mama.
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Ačiū tau, Mama!“.
Daugiau apie konkursą ir jo sąlygas rasite paspaudę ant šios nuorodos.
Konkurse gali dalyvauti merginos ir vaikinai, moterys ir vyrai, kurie norėtų viešai paskelbti savo laišką Mamai ir padėkoti jai už pirmąją šypseną, kuria ji sutiko jus atėjusį į pasaulį, nors tos akimirkos ir neprisimenate.
Už pirmą garsesnį žodį, kuris skatino susimąstyti ir pagalvoti. Už priekaištingą jos tylą, kai iškrėtėte eilinę kvailystę, o tik vėliau pastebėjote, kad mamai tai kainavo gilesnę raukšlę veide ar per anksti pabalusius plaukus... Išliekite savo jausmus brangiausiam žmogui ir laimėkite rėmėjų isteigtus grožio prizus.
