Pradžia – darbe
A.Žemaitaitis kolekcionavimu susidomėjo dar vaikystėje. Būdamas 6-7 metų amžiaus jis pradėjo rinkti pašto ženklus. Tuo metu vilkaviškiečio kolekciją gausinti padėjo pašte dirbantis giminaitis. Artūras ir šiandien turi išsaugojęs visus vaikystėje surinktus pašto ženklus, tačiau daugiau jų neberenka. O jų yra ne taip ir mažai – keturi dideli albumai.
Vis dėlto ne šia kolekcija vyras didžiuojasi labiausiai. Jis savo namuose turi surinkęs daugiau nei 300 skirtingų mobiliųjų telefonų. Tokių žmonių kaip jis – nedaug visame pasaulyje. Kolekcionuoti mobiliuosius telefonus vilkaviškietis pradėjo 1997 m.
„Kaip tik tada Lietuvoje visi masiškai ėmė pirkti mobiliuosius telefonus, nes operatoriai, sudarantiems sutartis, įsigyti aparatus siūlydavo už simbolinę kainą. Tuomet Marijampolėje dar dirbau policijos komisariate, o mane kaip tik paskyrė administruoti mobiliojo ryšio paslaugas, keisti pasenusius aparatus“, – prisiminė A.Žemaitaitis.
Kadangi technika sparčiai vystėsi, o modeliai keitėsi, kolegos vis dažniau grąžindavo net veikiančius tarnybinius aparatus, kurie tapo niekam nereikalingi. „Valdiškus“ daiktus buvęs pareigūnas tiesiog metė į stalčių nežinodamas, kur juos reikėtų dėti.
„Kai kuriam nors kolegai sugesdavo koks aparatas, jis ateidavo pas mane. Tuomet atsidarydavau savo stalčių ir kartu ieškodavome tinkamų detalių. Vienam reikėjo akumuliatoriaus, kitam – klaviatūros, trečiam – korpuso. Galiausiai stalčiuje susikaupė tiek nenaudojamų telefonų, kad jie jau paprasčiausiai ten netilpo. Nusprendžiau išimti juos ir sudėti į kabinete buvusią lentyną. Taip, jeigu kam ir prireikdavo kokios nors telefono dalies, nereikėdavo kaskart raustis stalčiuje ir ieškoti. Viskas būdavo prieš akis“, – pasakojo pašnekovas.
Į jo kabinetą užsukę kolegos pamatę telefonų ekspoziciją greitai ėmė klausinėti, ar jis juos kolekcionuoja, ėmė iš namų nešti ir dovanoti nuosavus jau nenaudojamus aparatus. Taip, pats to neplanavęs, Artūras tapo kolekcionieriumi.
Turi beveik visus modelius
Iš daugiau nei 300 kolekcijos eksponatų, didžioji dalis – seno modelio mobilieji telefonai. Nauji aparatai vilkaviškiečiui nelabai įdomūs. Anot jo paties, dabartiniai mobilieji telefonai beveik visi vienodi, tad jie netinkami kolekcionuoti.
„Turiu keletą ir dabartinių telefonų, bet senesni mane domina daug labiau. Juk jie buvo visi skirtingi. Skyrėsi ir formos, ir dydžiai, ir dizainas. Kolekcija geriausiai parodo, kaip mobilieji telefonai evoliucionavo. Kai kurie iš pirmųjų telefonų svėrė beveik pusę kilogramo ir buvo visiškai nepanašūs į dabartinius modelius“, – pasakojo pašnekovas.
Didžiausia jo kolekcijos puošmena – 1992 m. pradėti gaminti telefonai tokie kaip „Nokia 101 NMT“ – pirmasis oficialus „Nokia“ telefonas, į kurį dar nebuvo dedama SIM kortelė bei „Motorola Associate 2000“, kurį buvo galima įkrauti arba iš elektros tinklo, arba nuo automobilio akumuliatoriaus. Į šį telefoną taip pat nebuvo dedama SIM kortelė, o informacija buvo kaupiama specialiame lagaminėlyje, kurį visada reikėjo nešiotis su savimi.
Tarp vertingiausių eksponatų – tais pačiais 1992 m. pradėtas gaminti „Nokia 1011“ – jau su SIM kortele. Pastarasis aparatas sveria 475 gramus. Jis savo laiku kainuodavo net kelis tūkstančius litų. Tokių policijos pareigūnai neturėdavo, tačiau tarpusavyje juokaudavo, kad turtingi verslininkai juos naudodavo ne tik kaip ryšio priemones, bet ir savigynai: užvožus kam nors per galvą tokiu daiktu, jį gali stipriai apsvaiginti.
Gausioje kolekcijoje yra ir tokių telefonų, kurie labiau panašūs į radiją ar diktofoną. Apie vos ne kiekvieną telefoną vilkaviškietis galėtų papasakoti išskirtinę istoriją.
Nauji aparatai vilkaviškiečiui nelabai įdomūs. Anot jo paties, dabartiniai mobilieji telefonai beveik visi vienodi, tad jie netinkami kolekcionuoti.
„Štai šis kadaise buvo vadinamas „bananu“. Jis išgarsėjo pirmoje filmo „Matrica“ dalyje. O šitas „Nokia“ telefonas iki 2000-ųjų buvo populiariausias pasaulyje. Jų parduota per 160 milijonų kopijų. Tai buvo ir mano pirmasis asmeninis telefonas. Šį telefoną draugas parvežė iš Vokietijos, šį – padovanojo policijos viršininkas...“, – neužsikirsdamas vardijo pašnekovas.
Vyras tikino, kad pats telefonus dabar perka labai retai. To priežastis – beveik nėra tokių modelių, kurių jis neturėtų. Tiesa, iš aplinkinių jis mielai priima ir tuos aparatus, kurių jau turi ne vieną kopiją. Jei Artūras visgi suranda tokį telefoną, kokio dar neturi, jam pinigų tikrai negaili. Jis juokavo, kad daug labiau graužtųsi neįsigijęs norimo daikto, nei paploninęs piniginę.
„Kažkada internete tikrinau informaciją, apie išskirtinius telefonų modelius. Tarp rečiausių buvo ir aparatai su nerūdijančio plieno korpusais, tačiau aš turiu ir tokių“, – šypsojosi vilkaviškietis.
Nors dabar mobilieji telefonai sukrauti dėžėse jo namuose, tačiau vyras norėtų jiems kada nors surasti tinkamą vietą, kur kolekcija galėtų gėrėtis ir kiti. Dar dirbdamas pareigūnu jo mobiliųjų telefonų rinkinys maždaug pusmetį jau buvo eksponuojamas policijos departamento muziejuje. Tąkart savo gausias kolekcijas pristatė ir kiti pareigūnai, renkantys pasaulio šalių policijos uniformines kepures, tušinukus, monetas, atvirukus, alaus bokalus ir kt.
Didžioji dalis – garaže
Mobilieji telefonai – ne vienintelė gausi kolekcija A.Žemaitaičio namuose. Jis turi surinkęs visas tarpukario Lietuvos monetas, kolekcionuoja ir kitus pinigus. Viena savo kolekcija vilkaviškietis taip pat labai didžiuojasi. Tai – daugiau nei 100 tarybinių radijo imtuvų ir patefonų, kurie tvarkingai sudėti jo garaže. Ir čia stovi ne tik senoviniai radijo aparatai, bet ir daugybė tarybinius laikus menančių daiktų: fotoaparatai, klumpės, įvairūs ženkliukai, karinės uniformos, medaliai, net to laikų autobusų bilietai, „būdelėse“ kažkada įtaisyti taksofonai ir kt.
„Kolekcionuoti radijo aparatus pradėjau taip pat visai apie tai negalvodamas. Tvarkydamas uošvių namus radau du didelius senovinius imtuvus. Nusinešiau į garažą ir tikėjausi juos susiremontuoti.
Aišku, tokio dydžio daiktai traukia akį, tad užsukę pažįstami vis klausinėjo, ar aš kolekcionuoju ir radijo imtuvus. Visada atsakydavau, kad ne, bet pabrėždavau, kad jei jie turi kokį atliekamą radiją, gali atnešti man – mielai paimčiau, taip sakant, „ant dalių“. Taip viskas ir prasidėjo. Vėliau žmonės ėmė nešti ne tik radijo imtuvus, bet ir kitus su tuo laikmečiu susijusius daiktus. Kai kurie man patikėdavo net jiems itin brangius eksponatus, kurie būdavo vardiniai, išgraviruoti...“, – pasakojo vilkaviškietis.
Jis teigė, kad pirmieji radijo imtuvai jam tarnavo pagal paskirtį, tačiau labai greitai jie tapo visiškai nenaudingi, nes keitėsi dažniai ir lietuviškų programų transliacijų paprasčiausiai per juos jau neidavo pagauti.
Bene įspūdingiausias gausios kolekcijos eksponatas – 1934 m. pagamintas prisukamas gramofonas. Tiesa, jis be dūdos. Pastarieji gramofonai – gana reti ir brangūs, tačiau A.Žemaitaitis nepraranda vilties vieną dieną įsigyti ir tokį.
„Kadangi mane domina tik tarybinė technika, didelio jos pasirinkimo nėra. Visoje Sovietų sąjungoje buvo kelios radijo gamyklos, kurios iš pradžių gamindavo lempinius, o vėliau tranzistorinius imtuvus“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis pripažino, kad jam svarbi mūsų tautos istorija, todėl ir visi kolekcionuojami daiktai jam yra brangūs. Laikui bėgant jie įgyja vis didesnę vertę. Galima neabejoti, kad ateityje vilkaviškiečio kolekcijos taps dar gausesnės ir vertingesnės.
