Vilnietė Elena savo Facebook paskyroje pasidalijo istorija apie dviem jos augintiniams (bišonų veislės šunims Koko ir Kasitai) pasireiškusią sunkią ligą – Atlanto-aksialinį nestabilumą.
Ji teigė, kad apie Atlanto-aksialinį nestabilumą Lietuvoje itin mažai žinoma, tad informacijos lietuvių kalba rasti išties sunku, o ir veterinarijos gydytojai ne iškart geba diagnozuoti ligą.
Anot Elenos, galbūt dėl to su Koko jos šeimai teko atsisveikinti šiai sulaukus dvejų metų, taip ir neišsiaiškinus tikslios susirgimo ir mirties priežasties. Tuo tarpu Kasitos gyvybę išgelbėjo sausį Maskvoje atlikta operacija.
15min GYVENIMAS moteris pasakojo, kad šios patirtys šeimai buvo tikras sukrėtimas, pareikalavęs ne tik daug finansinių išlaidų, bet ir pastangų, mat antrajam jos augintiniui sudėtinga diagnozė buvo patvirtinta tik po daugkartinių vizitų po skirtingas veterinarijos klinikas.
Neatpažino pirmųjų simptomų
„2016-ųjų spalį iš vieno veislyno nusipirkome bišoniukę Koko. Jau iš pat pradžių jį elgėsi gan keistai: vis kažką laižydavo – galėdavo atsisėsti ir vieną tašką laižyti valandą; nuolat trindavo galvą į kilimą. Bet tuomet galvojome, kad čia tik mažo šuniuko žaidimai, – dalijosi Elena apie dvejų metų augintinės ligą. – Neilgai trukus jai prasidėjo dermatologinės problemos, ant letenėlių atsirado žaizdelės. Aplankėme ne vieną kliniką, tačiau išrašyti vaistai nei kiek nepadėjo. Po to pastebėjome, jog jos kailiukas pradėjo tamsėti. Supratome, kad kažkas čia ne taip.“
Pašnekovė teigė, jog ilgainiui jos augintinės būklė tik prastėjo: „Jai buvo dveji metai, kai pamatėme, kad ji ėmė bijoti nušokti nuo sofos, pradėjo susikūprinusi vaikščioti.
Kreipėmės į vieną kliniką, kur jai atliko kraujo tyrimus, bet rezultatai nieko neparodė. Tad jai išrašė nuskausminamųjų ir pakomentavo, jog „tikėkimės, tai ne neurologijos problemos“, bei pridūrė, kad dėl vaistų šuniukas gali būti apdujęs.“
Ūmiai suparalyžiavo
Kaip teigia Elena, pradėjus leisti vaistus, Koko išties tapo vangi, liūdna.„6 valandą ryto atsibudome nuo žiauraus klyksmo. Puoliau prie Koko – jos visos galūnės buvo suparalyžiuotos. Suleidome paskutinę vaistų dozę ir skubiai vežėme į budinčią kliniką.
Jos dantenos buvo išbalusios, tad gydytojai nusprendė, kad tai galimai vidinis kraujavimas, nors iš tiesų nebuvo tam būdingų simptomų. Klinikoje buvo padaryti visi reikalingi veiksmai, suradome kraujo donorą perpylimui, bet taip ir nespėjo jos atgaivinti“, – sakė moteris.
Kadangi šeima atsisakė atlikti skrodimą, tiksli Koko mirties diagnozė taip ir neišaiškėjo.
Kadangi šeima atsisakė atlikti skrodimą, tiksli Koko mirties diagnozė taip ir neišaiškėjo.
Elena teigė, jog vėliau pati pradėjo domėtis, kas tai galėjo būti. Pagal simptomatiką ji pradėjo įtarti, kad augintinė galimai sirgo Atlanto-aksialiniu nestabilumu.
Ligą diagnozavo 4 mėnesių amžiaus
„Koko praradimas mūsų šeimai buvo didžiulis skausmas, vaikščiojome kaip zombiai. Po mėnesio, norėdami numalšinti skausmą, iš to paties veislyno nusipirkome kitą bišoniukę Kasitą. Iškart pastebėjome, kad ji keistai vaikšto; bėga ir griūva ant šono. Galvojome, na, mažas šuniukas, gal normalu. Bet netrukus jai iš nosies pradėjo bėgti baltos išskyros, ji ėmė įtartinai kriokti“, – dalijosi Elena.
Tuomet, kaip pasakoja Elena, prasidėjo nuolatiniai vizitai po veterinarijos klinikas.
Iš pradžių Kasitai buvo skirtas plataus veikimo antibiotikų kursas, po to – dehelmintizacija. Bet gyvūno būklė tik blogėjo.
Iš pradžių Kasitai buvo skirtas plataus veikimo antibiotikų kursas, po to – dehelmintizacija. Bet gyvūno būklė tik blogėjo.
Vienoje klinikoje jai buvo atliktas rentgeno tyrimas, ir gydytojams pasirodė, kad Kasitos per didelė širdis. Tačiau šeimai nuvykus pas du skirtingus kardiologus po echoskopijos tyrimo jie patikino, kad problema ne su širdimi.
Šeimai nuvykus pas neurologą, jis pradėjo įtarti Atlanto-aksialinį sindromą. Tuo metu Kasitai buvo keturi mėnesiai, ir gydytojas pasakė, jog diagnozės patvirtinimui reikia atlikti magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimą, kurio metu šuo gali nugaišti. Tačiau šeima sutiko – diagnozė pasitvirtino.
Operacija Maskvoje praėjo sėkmingai
Elena pasakojo, jog neurologas atsisakė atlikti operaciją ir davė kito gydytojo kontaktus, kuris galimai galėtų atlikti operaciją, tačiau šeima pradėjo domėtis operacijos galimybėmis kaimyninėse šalyse.
„Gavau atsakymą iš Maskvos klinikos: pagal nusiųstą informaciją, jie dar kartą patvirtino diagnozę, ir, nors pabrėžė, kad operacija yra pavojinga, teigė, jog dažnai ją atlieka, – kalbėjo moteris. – Tai buvo laikotarpis prieš Kalėdas, nutarėme, jog nerizikuosime ir vyksime į Maskvą. Pasitarėme, kad vietoje dovanų investuosime pinigus į Kasitos sveikatą. Operacija kainavo tūkstantį eurų, dar 150 eurų - MRT tyrimas.“
Anot Elenos, dėl problemų su vizų gavimu išvykos teko laukti iki sausio 15 dienos. Jos šeimai tai buvo ypač nerimastingas laikotarpis, kadangi Kasitos sveikata tik blogėjo.
„Galiausiai vykome į Maskvą su mašina: tą pačią dieną nuvykus, klinikoje jai patvirtino diagnozę. Kadangi Kasitos atvejis tą dieną buvo sudėtingiausias, ją iškart pasiėmė operuoti. Vakare mums paskambino ir pasakė, kad operacija praėjo sėkmingai. Kasita praleido stacionare tris dienas, po kurių grįžome į Lietuvą“, – teigė ji.
Šiuo metu Kasita sveiksta po operacijos, po kurio laiko jai teks daryti rentgeno tyrimą, kad įsitikintų, ar gijimas sėkmingas.
Apie Atlanto-aksialinį nestabilumą 15min pasakoja „PetCity“ klinikos veterinarijos gydytoja Marytė Reketytė:
– Kas tai per liga?
– Terminas Atlanto-aksialinis nestabilumas apibūdina nestabilią jungtį tarp pirmojo ir antrojo kaklo slankstelių.
Galimos dvi ligos priežastys: genetinė ir trauminė. Pastaroji priežastis gali nulemti ligos pasireiškimą visiems stuburiniams gyvūnams (taip pat ir žmonėms).
Kalbant apie šunis, trauminės kilmės Atlanto-aksialinis nestabilumas gali atsirasti patyrus autotraumas, nukritus iš aukštai (pvz., iš žmogus rankų), bėgant ir atsitrenkiant galva į ką nors (pvz., baldus).
Kas dėl genetinės Atlanto-aksialinio nestabilumo pusės, riziką sirgti šia liga turi labai mažų veislių šunys, kaip Jorkšyro terjerai, čihuahua, pekinai, mažieji špicai, bišonai ir kt.
Jei ligos simptomai gyvūnui pasireiškia iki vienerių metų amžiaus, tai laikoma genetiškai predisponuotu susirgimu.
– Kokia ligos simptomatika?
– Genetinio susirgimo atveju, literatūroje rašoma, jog labai retais atvejais simptomai gali pasireikšti vos gimus; paprastai tokie jaunikliai yra negyvybingi dėl kvėpavimo centro pažeidimo.
Kiti būdingi simptomai: „svirduliuojanti“, arba dar kitaip vadinama – „girta“ eisena; gyvūnui būna sunku išlaikyti kūno pusiausvyrą, jis atrodo „pasimetęs“.
Progresuojant ligai, gali vystytis visų keturių galūnių parezė ar – blogesniu atveju – paralyžius. Sunkiausiais atvejais gyvūnui paralyžiuoją diafragmą, ir jis ūmiai gaišta, nesuspėjus suteikti pagalbos.
– Kaip diagnozuojamas Atlanto-aksialinis nestabilumas?
– Pasireiškus ankstyviems simptomams, veterinarijos gydytojas įvertina gyvūną kliniškai, tuomet jam gali būti atliekamas rentgeno tyrimas (tik narkozės būsenos).
Jei kyla papildomų klausimų, galima atlikti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimus (taip pat tik narkozės būsenos).
– Kaip liga gydoma?
- Paprastai chirurgiškai, kadangi tai – patikimesnis gydymo būdas. Tačiau galimas ir konservatyvus gydymo būdas, dedant kaklo įtvarą. Įtvaras dėvimas 4 ar 8 savaites, išskirtiniais atvejais - iki 15 savaičių.
Konservatyvus gydymo būdas ne visuomet būna sėkmingas. Jei nesusiformuoja pakankamas randas pažeidimo vietoje arba jei kartojasi traumos – galimi ligos recidyvai. Net ir mikrotraumos gali lemti simptomų atsinaujinimą.
– Ar Lietuvoje dažnai susiduriama su Atlanto-aksialiniu nestabilumu?
– Liga nėra labai dažna, visgi neretai yra siejama su neatsakingu veisimu.
Jei kuriam nors ir tėvų (šuniukui ar kalytei) buvo diagnozuota ši liga, o po gydymo jų būklė stabilizavosi, jie vis tiek turėtų būti eliminuojami iš veisimo, atliekant kastraciją. Tokia pati procedūra turėtų būti taikoma ir jų palikuonims.
Žinoma, gali būti, kad vadoje liga kliniškai pasireikš tik vienam šuniukui, tačiau kiti gali būti genų nešiotojai. O tai jau loterija – kam „pasiseks“ nusipirkti šuniuką su užprogramuota negalia, o šis ją perduos savo palikuonims.
– Kaip patartumėte žmonėms apsaugoti šunį, siekiant išvengti šios ligos?
– Jei ligos priežastys yra genetinės, o veisėjas nėra sąžiningas, tuomet mažoka tikimybių jos išvengti. Kadangi, kaip minėjau, čia svarbi rimta ir sąžininga atranka.
Kas susiję trauminės kilmės susirgimu, svarbu vengti galvos ir kaklo traumų. Nepatartina ikimokyklinio amžiaus vaikams nešioti, kilnoti augančių šuniukų. Deja, bet jiems iš rankų šunyčiai dažnai išsprūsta ir nukritus rimtai susižeidžia.
Labai gerai, jei namuose grindys yra neslidžios, kas šiais laikais gan reta. Taip pat svarbu pripratinti šuniuką gyventi taip vadinamajame „pirmame aukšte“ – ant grindų, kur jis turėtų savo guolį ar namuką, žaislus. Taip sumažėja galimybė gyvūnui patirti traumas, susietas su šuoliu ar kritimu „iš aukštai“, nei gyvenant „antrame aukšte“ – ant baldų.
Apibendrindama pasakysiu: mes negalime apsidrausti nuo visų nemalonumų. Liūdna pripažinti, bet ir labai rūpestingų šeimininkų šuniukai susižeidžia. Net labai atsakingų veisėjų veislynuose gimsta šuniukai su negalia. Tiesiog gyvenimas teka sava vaga.
