V.Vilkickis Amsterdamo universitete studijuoja komunikaciją ir statistiką. Šiuo metu vaikinas pagal studijų programą yra išvykęs į JAV, kur savo paskutinį bakalauro semestrą varstys Atlantoje, Džordžijos valstijoje, esančio „Emory“ universiteto duris.
Vos prieš du mėnesius jis grįžo iš įspūdžių ir naujų patirčių kupinos kelionės – keturis mėnesius (nuo rugsėjo iki sausio) studijos vyko po pasaulį plaukiojančiame programos „Semestras jūroje“ (angl. „Semester at Sea“) 175 m ilgio keleiviniame laive „MV World Odyssey“.
Tai amerikiečių studijų programa, gyvuojanti nuo 1963-iųjų, kurią jie rengia bendradarbiaudami su Kolorado valstijos universitetu. Į šią programą gali pretenduoti įvairių pasaulio universitetų studentai: 80 proc. laive jų sudaro amerikiečiai, 20 proc. – iš kitų šalių. Programoje dalyvauja tokių universitetų kaip Stanfordo, Kolumbijos, Kornelio ir kitų studentai.
Į šią programą gali pretenduoti įvairių pasaulio universitetų studentai.
Tiesa, ši programa – gana brangi. Keturių mėnesių studijos, į kurias įtrauktas gyvenimas laive, garsiausių pasaulio universitetų dėstytojų paskaitos, seminarai, pažintis su laivo svečiais – tarp kurių kadaise buvo ir Fidelis Castro, Dalai Lama, Motina Teresė, ir keturių ar net penkių žemynų šalimis, kainuoja 35 tūkst. JAV dolerių (31,156 tūkst. eurų).
Didžiąją dalį finansuoja pati programa – priklausomai nuo to, kokiame universitete studijuoji, taip pat, kaip pasakojo Vincentas, rėmimo galima pasiieškoti įvairiuose fonduose, likusią dalį teks susimokėti pačiam.
„Man pavyko gauti nemažą stipendiją iš pačios programos – jie padengė apie 70 proc. mano studijų. O likusią dalį pinigų – apie 9 tūkst. JAV dolerių (apie 8 tūkst. eurų) – turėjau sumokėti pats: kračiau savo santaupas, padėjo tėvai ir dar gavau vieno fondo paramą. Jei parašai puikius motyvacinius laiškus, įrodai savo norą, iš programos gali gauti 25–27 tūkst. JAV dolerių stipendiją“, – sakė Vincentas.
Apie galimybę semestrą praleisti plaukiojant keleiviniu laivu po pasaulį Vincentas sužinojo naršydamas internete.
„Iš pradžių pamaniau, kad vis dėlto tai bus neįmanoma, nes ta programa išties brangi. Taip pat maniau, kad daugiausia šansų čia vis tiek suteikiama amerikiečiams. Bet nepasidaviau ir dėl smalsumo pasiieškojau žmonių, kurie jau yra dalyvavę. Tarp jų radau vieną ukrainietį, kuris programoje dalyvavo prieš porą metų. Iš jo sulaukiau daug patarimų, ką ir kaip daryti, svarbiausias jų buvo parodyti, kad esu motyvuotas, veiklus ir labai to noriu.
Ieškojau, į kurias stipendijas pagal reikalavimus galėčiau aplikuoti. Supratau, kad amerikiečiams labai svarbu ne tik savi, bet ir tarptautiniai studentai, jų tikslas – kad ne tik turėtum galimybę studijuoti dėstant geriausių pasaulio universitetų dėstytojams, bet ir praplėstum savo pasaulėžiūrą, susipažintum su kitomis kultūromis. Tačiau to paties jie nori ir savo studentams, todėl tas tarptautiškumas čia toks svarbus“, – pasakojo pašnekovas.
Su Vincentu pasikalbėjome apie pačią studijų programą – kuo ji ypatinga, kokie reikalavimai keliami studentui, norinčiam į ją patekti, koks gyvenimas keturis mėnesius verda laive, kokias šalis aplankė, kokių įspūdžių parsivežė ir kokios patirties įgijo.
– Kokie reikalavimai keliami studentui, norinčiam pakliūti į programą?
– Kad pakliūtum, turi studijuoti kuriame nors universitete arba koledže. Programos rengėjams labai svarbu, kad tavo patirtis būtų suderinta su tavo kreditais. Nežinau, kaip skaičiuojama Lietuvoje, bet užsienio universitetuose yra renkami mokslo kreditai. Ir čia, laive, gauni kreditus, kurie paskui pagal tavo studijų programą įskaičiuojami į renkamus universitete.
Kreipiamas dėmesys į studento mokymosi vidurkį. Jis turi būti geras, bet, jei ir nėra, siūlau labai nesijaudinti ir tiesiog gerai motyvuoti savo norą dalyvauti jų programoje. Pastebėjau, kad, nors skaičiai ir akcentuojami, labai žiūrima ir į žmogų, jo nusiteikimą, ambicijas, lyderiškumą, kūrybingumą.
Taip pat reikalingas anglų kalbos sertifikatas, nes visa programa yra anglų kalba. Ir rašinys – kodėl turėtų pasirinkti būtent tave, kaip šios studijos pakeistų tavo pasaulėžiūrą ir kuo pats būtum naudingas ten.
– Kaip pasirinkti, į kokią stipendiją aplikuoti? Nuo ko tai priklauso?
– Viena priklauso nuo tėvų pajamų – ar jie galės tau padėti finansiškai, kita – nuo to, ko norėtum išmokyti laivo studentus, su kuo juos supažindinti. Jei parašai gerą esė, tikrai gali gauti nemažai pinigų iš pačios programos.
Yra stipendija, kuri laive siūlo ir gana gerai apmokamą darbą. Dirbti reikia tik dvi valandas per dieną, suderinus su paskaitomis, ir tik tomis dienomis, kai laivas plaukia. Taigi gali aplikuoti į tris departamentus.
Čia paskaitas yra skaitę ir tokie asmenys kaip Fidelis Castro, Dalai Lama, net Michailas Gorbačiovas, Maroko karolius, Motina Teresė.
Vienas jų – medijos asistento komanda ir darbas su jais. Kitas – darbas su „life long learners“ – be dėstytojų, plaukia ir vyresnio amžiaus – 60–70 metų – žmonės, kadaise patys dalyvavę šioje programoje. Dabar jie čia irgi mokosi, vaikšto į paskaitas, darbas su jais toks, kad jiems padedi, pakonsultuoji ir pan. Trečias departamentas – darbas biure – reikia informuoti studentus dėl įvairių dalykų, renginių, kurių ten – visa galybė.
Aš aplikavau į medijos departamentą. Turėjau įkelti savo CV, papasakoti, kodėl manau, kad esu tinkamas šiai pozicijai ir pan. Čia man veikiausiai padėjo ir tarptautinė patirtis, nes panašiais dalykais užsiimu ir Amsterdamo universitete.
– Kiek studentų ir kiek bei kokių dėstytojų dalyvauja toje programoje?
– Semestras jūroje vyksta rudenį ir pavasarį, rudens programoje būna apie 400 studentų, pavasario – 500–600 ir skiriasi plaukimo kursas: rudenį plaukiama palei Europą, Afriką ir Lotynų bei Šiaurės Amerikas, o pavasarį – Šiaurės Ameriką, Aziją, Afriką, Europą.
Jie turi 70 programų, taigi kiekvienas kursas turi pagrindinį profesorių ir dar asistentą. Taip pat prisideda ir dėstytojai iš tam tikrų šalių, kuriose prisišvartuoja laivas.
Kasdien rytais turime tokią Pasaulinių studijų paskaitą, ji privaloma visiems studentams, jas veda įvairūs žmonės – turėjome dėstytoją iš Ganos, kai plaukėme į Ekvadorą, paskaitas vedė šios šalies ekonomistas ir pasakojo apie Ekvadoro ekonomiką.
Programos organizatoriai visada pakviečia labai gerų ir žymių svečių. Kadangi ji pradėta prieš 57 metus, čia paskaitas kaip svečiai yra skaitę ir tokie asmenys kaip Fidelis Castro, Dalai Lama, net Michailas Gorbačiovas, Maroko karalius, Motina Teresė ir kiti.
Pas mus taip pat buvo trys svečiai. Vienas jų – JAV prezidentui Donaldui Trumpui strategines kalbas rašantis respublikonas Frankas Luntzas, jis su mumis praleido savaitę, plaukė nuo Kroatijos iki Maroko.
Kitas svečias – investicijų valdymo įmonės „Davis Selected Advisers“ įkūrėjas, filantropas, milijardierius Shelby Davisas. Jo turtas išties didelis, o jis pats sako, kad jam svarbus švietimas, todėl jis daug prisideda ir savo lėšomis remia įvairias studijų programas, nes nori, kad studentai turėtų galimybių mokytis ir pasaulio pamatyti.
Trečias svečias, laive viešėjęs tris dienas, buvo Ronas Stallworth'as – pirmasis afroamerikietis policijos detektyvas Kolorado Springso policijos departamente, infiltravęsis į „Kukluksklaną“ ir siekęs pasauliui atskleisti jo veiklą. Apie Roną neseniai pastatytas biografinis filmas „Juodaodis klano narys“ (angl. „Blackkklansman“). Dar atsimenu filmo reklamas kino teatre, o čia tas žmogus sėdi prieš tave ir tiesiog gali su juo kaip su draugu pabendrauti.
– Išties labai smagu ir įdomu. Kokias šalis aplankėte plaukdami?
– Kelionė prasidėjo Amsterdame – man buvo ypač patogu, visi čia skrido ar traukiniais važiavo, o aš pėsčiomis į laivą atėjau. Iš čia plaukėme į Lenkiją, paskui į Portugaliją, Ispaniją, Kroatiją, Maroką, Ganą, iš jos į Braziliją, Trinidadą ir Tobagą, per Panamos kanalą – į Ekvadorą, Kostą Riką, o iš jos į Kaliforniją.
– Ką veikėte tose šalyse – ten irgi vykdavo paskaitos, turėjote progą pakeliauti, ką nors aplankyti, pamatyti?
– Kiekvienoje šalyje dažniausiai turėdavome apie penkias šešias dienas ir jose vykdavo vadinamosios „Field classes“. Kokia lauks programa, priklauso nuo to, kokią klasę esi pasirinkęs.
Tarkime, aš buvau pasirinkęs ekonomikos ir teisės, atplaukėme į Kadisą (Ispanija), iš ten su dėstytoju ir grupe važiavome į Gibraltarą. Jame susitikome su žmogumi, kuris mums pasakojo apie Gibraltarą, jo ekonomiką, kodėl šalys statosi sienas ir pan. Po tokių išvykos paskaitų reikėdavo parašyti esė, ką išgirdai, sužinojai. Vėliau klausimų iš tokio pobūdžio paskaitų sulaukdavome ir egzamine.
Kiekvienoje šalyje turėdavome ir laiko sau. Pavyzdžiui, Brazilijoje dvi dienas leidau su profesoriumi ir klase, o keturias dienas turėjome laisvas, tad su bendramoksliais iš Salvadoro skridome į Rio de Žaneirą. Taigi turėjome galimybę ir pačią šalį pamatyti.
Per dieną būdavo duodamos tik 7 minutės pasinaudoti internetu.
– Papasakokite, kaip atrodė jūsų diena laive?
– Dienos tikrai būdavo įtemptos, be paskaitų, nuolat vykdavo įvairiausi renginiai, veiklos, iš esmės visada esi užimtas ir dienos pabaigoje jautiesi pavargęs. Dienos būdavo suskirstytos į A ir B, nes, kai esi laive, kartais prarandi laiko nuovoką, o dar, kai plauki per šešias laiko zonas, pasimeti ir, kiek valandų.
Keldavomės apie 8 val., nes 8.30 val. vykdavo ta Pasaulinių studijų paskaita. Laive yra du restoranai, tad prieš paskaitą dar greit užbėgdavome užkąsti. Po paskaitos turėdavome kokias dvi valandas laisvas, tada laukdavo dar dvi trys paskaitos. Jas taip pat privaloma lankyti, eidamas į paskaitą atsižymi kortele, be to, klasės labai mažos – iki dešimties žmonių, nes tikslas – kad dėstytojai pažinotų visus studentus.
Jei praleidi porą paskaitų, su tavimi susisiekia akademinis patarėjas ir tada jau turi pasiaiškinti, kur buvai. Kita vertus, tu esi laive – niekur toli nuo profesorių nepabėgsi (juokiasi). Be to, paskaitos labai įdomios, manau, visi jas lankydavo ir joms stropiai ruošdavosi.
Tarp paskaitų būdavo pietų pertrauka, o joms pasibaigus prasidėdavo įvairiausi renginiai. Vienas įsimintiniausių – Neptūno diena. Tuo metu buvome vidury Atlanto ir turėjome būti pašventinti Neptūno. Reikėjo gerti kažkokį kiaušinių ir žuvies gėrimą, buvome apipilti dažais ir paskui turėjome šokti į baseiną. Buvo labai smagu!
Grįžtant prie dienos programos, septintą valandą vakaro vykdavo koks nors labai įdomus seminaras, po jo – vakarienė. Pavalgęs galėdavai eiti į kurį nors klubą – debatų, teorijų kūrėjų, viešojo kalbėjimo ir pan., jų ten labai daug.
Laive yra kino teatras, vykdavo ir filmų peržiūra. Po visko vakarais dar susirinkdavome su draugais pasėdėti terasoje, užkąsti, pabendrauti.
Tiesa, alkoholis laive ypač draudžiamas. Bet kas dvi savaites devintame denyje vykdavo vakarėlis, per jį leidžiama išgerti dvi taures vyno.
Dar toks niuansas, kad per dieną būdavo duodamos tik 7 minutės pasinaudoti internetu. Kiek suspėji, tiek. Nebent gali eiti į biblioteką, kurioje yra trys ar keturi kompiuteriai, ir laukti labai ilgoje eilėje.
O šiaip ten būdamas nejauti jokios rutinos, nes visko tiek daug ir dar šalys keičiasi. Gal kažkiek jos atsirado, kai teko dešimt dienų iš Ganos plaukti į Braziliją. Tada apskritai buvo apėmęs keistas jausmas, kai tiek laiko niekur negali išlipti iš laivo, nes paprastai išlipdavome kas tris dienas, visada esi apsuptas žmonių, turi bendrauti. Iššūkis, bet įveikiamas (šypsosi).
– Balse girdžiu labai daug entuziazmo, tikiu, kad ši patirtis buvo išties ypatinga. Ką jums davė šis semestras jūroje, kokius įspūdžius parsivežėte?
Tie keturi mėnesiai buvo visiškai naujų patirčių ir įkvėpimo laikotarpis. Per tą laiką turėjau galimybę šiek tiek pažinti kitas kultūras, bet ypač – suprasti amerikiečių kultūrą. Ši studijų programa mane labai įkvėpė gyvenime daugiau siekti ir daryti. Čia išties labai daug resursų naudojama būtent dėl jauno žmogaus gerovės, suteikiamos galimybės ir savo įgūdžiams atskleisti.
Ši studijų programa mane labai įkvėpė gyvenime daugiau siekti ir daryti.
Apskritai ten tave supa tokia motyvuojanti ir palaikanti aplinka. Ir leidžia pačiam patikėti, pamatyti, kad gali daryti ir tą, ir aną. Ir dėl visos bendruomenės, sukurtos šiltos ir saugios atmosferos laive jautiesi kaip namuose.
Per šias studijas sužinojau daug dalykų, apie galimybes, apie kurias mokykloje nieko nebuvau girdėjęs. Pavyzdžiui, kad galima gauti pasaulinio švietimo judėjimo „United World Colleges“ stipendiją, kuri visiškai padengia tavo mokslus, gali studijuoti bet kurioje pasaulio šalyje, o į „Semestrą jūroje“ „United World Colleges“ studentai taip pat priimami visiškai padengiant programos išlaidas.
Vasarą planuoju studijuoti Harvardo universitete Bostone – tai bus tarsi pasiruošimo programa magistro studijoms, kaina nemaža, bet bandau susirinkti finansavimą. Kadangi dabar priklausau „Semestro jūroje“ uždarajam ratui, dėl stipendijos kreipiuosi į juos, nes jie turi stiprų alumnų tinklą, kai kurie jų jau man skyrė nemažai pinigų toms vasaros studijoms. Tarp jų yra labai įdomių žmonių, smagu juos pažinti ir gerai turėti tokių ryšių.
Be mokslų ir įspūdingų pažinčių, per tuos keturis mėnesius aplankėme ir nemažai šalių. Pastebėjau, kad daugelyje jų vyrauja skurdas. Plaukdamas galvojau apie mūsų šalį, dažnai žmonės mėgsta skųstis, kaip čia viskas blogai, bet išties Lietuvoje, palyginti su kitais kraštais, tikrai gerai gyvename.
– Keturi mėnesiai kelionių laivu – nemažas išbandymas. Smalsu, nors laivas didžiulis, ar juo plaukiant juntamas siūbavimas, ar pasireiškia jūros liga?
– Man buvo bloga, kai plaukėme per Lamanšo sąsiaurį, ten daugiau bangų, jautėsi siūbavimas. Gerdavau imbierą, kiti vartojo piliules, amerikiečiai dar naudodavo specialius pleistrus ant kaklo, kad apsaugotų nuo jūrligės. O šiaip, jei sunegaluodavai, laive yra klinika, kurioje dirba net keletas medikų, jie visais klausimais padėdavo.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės siekiant mokslo aukštumų!
