Kartais, kai viskas nusibosta, taip norisi pailsėti ir kažkur ištrūkti... Dažnai pavartydavau įvairius kelionių pasiūlymus ir kartą viename puslapyje pasitaikė padorus pasiūlymas ilgąjį gegužės savaitgalį praleisti meilės miestu tituluojamame Paryžiuje. O kadangi man taip trūksta romantikos ir dėmesio, prikalbinau draugą leistis į avantiūrą – pirmąkart savarankiškai skristi lėktuvu į kitą šalį. Į išsvajotą, alsuojantį meile Paryžių ir ten ieškoti romantikos...
Savaitę prieš skrydį studijavau internete žymiausius Paryžiaus objektus, skaičiau atsiliepimus, ką verta aplankyti ir ką pamatyti, per tokį trumpą – 3 dienų laikotarpį. Kuo labiau artėjo kelionė, tuo darėsi neramiau. Svarsčiau, kaip reikės iš oro uosto nuvykti į viešbutį, kaip susikalbėti, kai anglų kalbos žinios gan ribotos, net ir skristi lėktuvu darėsi baugu...
Pagaliau išaušo ankstus ir darganotas penktadienio rytas. Prieš dvi valandas atvykome į Vilniaus oro uostą, pridavėme bagažą ir nuėjome į laukimo salę. Lėktuvui pradėjus kilti, jausmas buvo ne iš maloniųjų, paskaudo ausis, bet nebuvo taip baisu, kaip galvojau. Po dviejų valandų skrydžio nusileidome didžiuliame Chaleso de Gaulle'io oro uoste. Kas galėjo pagalvoti, kad šis oro uostas bus toks painus ir didelis – tarsi dešimt Vilniaus oro uostų... Stengėmės neatsilikti nuo kitų ir, pasidavę „bandos instinktui“, leidomės atsiimti bagažo.
O tada ir prasidėjo... Neaišku nei kur įeiti, nei kur išeiti. Galybė įvairių tautų, įvairių kalbų, daugybė juodaodžių ir kinų. Pastudijavę vietinį metro žemėlapį, šiaip ne taip radome stotelę ir greitaeigiu traukiniu išvykome į Paryžiaus miestą. Nežinojome, kur tiksliai išlipti, kad patektume į savo viešbutį, bet po mano draugo puikiai pademonstruoto anglų kalbos mokėjimo, klaidžiojimo painiomis gatvelėmis, šiaip ne taip pavargę nusigavome į viešbutį.
Pasidėję daiktus, pavalgę ir trumpai atsipūtę, išėjome susipažinti su Paryžiumi. Artimiausia metro stotelė buvo maždaug už 800 metrų nuo viešbučio ir dar įkalnėje. Viskas buvo neįprasta ir nematyta. Pamačiau, kad benamiai metro stotyse miega ne tik filmuose. Visi metro maršrutai atrodė tokie painūs, o anglų kalbos kai kurie prancūzai nemokėjo, todėl paklausti krypties tekdavo ir gestais.
Buvome susiplanavę pagrindinių lankomiausių objektų sąrašą, todėl pirmąją dieną nusprendėme ieškoti Eifelio bokšo. Teko pavažiuoti autobusu ir „zuikiu“, nes nesupratome, kur ir kaip reikia nusipirkti bilietų. Aplankėme Liuksemburgo sodą, nors buvome šventai įsitikinę, kad vaikštome po Eliziejaus laukus.
Šiap ne taip suradome įspūdingiausią Paryžiaus statinį – Eifelio bokštą, kuris didžiausią įspūdį paliko vakare, kai buvo apšviestas. Įkyrėjo tamsiaodžiai gatvės pardavėjai su savo siūlymais pirkti įvairius niekučius. Vakare grižę į viešbutį, suvalgėme prancūzišką batoną ir nutarėme romantiškai pavakarieniauti prie žvakių šviesos.
Pasiruošėme stalą su vaišėmis ir prancūzišku vynu, aš nusprendžiau pasipuošti ir užsimauti prisegamas kojines (visgi Paryžius...). O draugui, nuėjus nusiprausti po dušu, trumpam ištiesiau kojas pailsėti. Bet pavargusi nuo kelionės ir įspūdžių užmigau, nebesulaukusi nei draugo, nei romantiškos vakarienės...
Kitą rytą planavome pamatyti dar daugiau įžymių vietų, todėl skubiai užkandę, išskubėjome į metro. Antrąją dieną jau buvome taip išstudijavę metro žemėlapį, kad jau be vargo galėjome rasti reikiamas stoteles. Aplankėme didingąjį Luvrą bei Triumfo arką, pasivaikščiojome Paryžiaus centre, paragavome vyno, pailsėjome tikruose Eliziejaus laukuose prie fontanų. Visus įspūdžius tiesiog gėrėme į save.
Vakarėjo, o dar būtinai norėjome aplankyti Monmartrą ir Baziliką, tačiau jėgos visai apleido, o kojos nebelaikė. Tiek kilometrų per tokį trumpą laiką dar gyvenime nebuvau nuėjusi. Grįžome į viešbutį tik trumpam atsipūsti ir po dviejų valandų vėl kulniavome į įkalnę, į metro.
Labiausiai Paryžiuje mus sužavėjo meno Meka – Monmartras, Paryžiaus senamiestis, kur tokios jaukios kavinukės, groja gatvės muzikantai ir pilna besišypsančių menininkų. Vaikščiojome akmenimis grįstomis gatvelėmis ir skubėjome į Jėzaus Širdies Baziliką. Norint ją pasiekti, reikėjo įveikti daug laiptelių, kartais mane jau apimdavo isteriškas juokas, nes pamatyti norėjau daug, bet kojos jau atsisakė judėti.
Vos ne vos užsikabarojome į kalną ir tada pamatėme, kad buvo galima pakilti funikulieriumi. Nei juoktis, nei verkti... Tačiau, kai pamatėme vaizdą, kuris atsivėrė prieš akis, net ir nuovargis išgaravo. Galėjome ilgai stovėti ir gėrėtis didingu viso Paryžiaus vaizdu. Pasiklausėme gatvės muzikantų, nusipirkome suvenyrų, vietinės kepyklėlės skanėstų, netyčia užklydome į raudonųjų žibintų kvartalą ir, atėjus vakarui, turėjome suspėti į paskutinį metro. Dienos kaip nebūta, romantikos irgi mažoka, tik žiaurus nuovargis.
Paskutinė diena buvo skirta tik susidėti daiktus, nupirkti artimiesiems lauktuvių ir leistis į oro uostą...
Nors ši kelionė nelabai kvepėjo romantika, nors labai pavargome, nors niekada nerekomenduočiui skristi į Paryžių tokiam trumpam laikui, vis dėlto supratau, kad šie prisiminimai niekada neišblės. Mes spėjome daug ką pamatyti. Netgi norėčiau vėl pakartoti šią kelionę. Tik ji būtų be streso, be jokio skubėjimo, jaukioje kavinukėje senamiestyje romantiškai geriant kavą, klausantis gatvės muzikantų. Kas žino, gal taip kada nors ir bus...
Supratau, kad nebūtina skristi į Paryžių, jog romantiškai praleistum laiką ar pasakytum brangiam žmogui, kad myli...
Bet jei ne Paryžiaus įkvėpimas, nebūčiau sulaukusi tokios romantiškos draugo žinutės: „Ar mes Paryžiuje, ar mes Panevėžyje, aš myliu tave taip pat stipriai. Supratau, kad tu esi mano antroji puselė. Ir kita mūsų kelionė į Paryžių bus su tam tikru tikslu...“
Ir kitos kelionės aš jau nepaprastai laukiu...
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.