Metusi darbą, išvyko į Aziją
Baigusi ekonomikos studijas, Eglė ėmė ieškoti, kur galėtų įsidarbinti ir pradėti kurti karjerą. Neturėdama patirties, mergina rado įmonę, kuri penkiems mėnesiams suteikia skandinavų kalbos kursus, o tuomet tenka atidirbti dvejus metus.
„Buvau jauna, motyvuota, tačiau karjeros sukurti taip greitai, kaip norėjau, nepavyko. Pradėjo kirbėti mintys, kad nesijaučiu laiminga, nematau prasmės savo veikloje, – prisimena Eglė. – Tuo metu turėjau vaikiną, planavome gyventi kartu, kurti šeimą, bet viduje jaučiau, jog kažkas ne taip.“
Studijuodama Eglė buvo išvykusi į užsienį su „Erasmus+“ programa ir būtent tuo metu suprato, kokios jai svarbios kelionės. Savaitgaliais naršydama Europą, mergina tyliai svajojo kada nors aplankyti Aziją, ir netrukus norui išsipildyti atėjo tinkamas laikas.
„Keliaudama suvokiau, kad yra daug daugiau nei tik Lietuva. Galima susipažinti su kitais žmonėmis, praplėsti akiratį, pats tampi mažiau smerkiantis ir atviresnis, – tikina Eglė. – Prieš porą metų vasarą nusipirkau bilietą į vieną pusę į Bankoką. Norėjau surasti save profesinėje srityje, todėl mečiau darbą ir pasakiau tuometiniam draugui, jog grįšiu Kalėdoms.“
Nors iš šalies gali pasirodyti, kad sprendimą viską mesti bei išvykti į tolimąją Aziją ieškoti savęs Eglė priėmė spontaniškai, iš tiesų ji ilgą laiką svarstė ir, kaip pati sako, subrandino šią idėją.
„Būdavo, kad stoviu balkone Karoliniškėse, žiūriu į sovietinius namus, klausausi muzikos ir galvoju, kaip būtų smagu dabar būti Australijoje ar lėkti su motoroleriu Azijoje. Vis dėlto reikėjo drąsos viską palikti, išsikraustyti iš namų, porą metų taupiau pinigus“, – neslepia mergina.
Visi galvojo, kad esu jau amžiuje, laikas kurti šeimą.
Prisimindama tuometines mintis, dabar Eglė iš jų juokiasi, tačiau prieš kelerius metus ji buvo šventai įsitikinusi, kad pakaks išvykti trims mėnesiams ir per šį trumpą laikotarpį jai pavyks susitvarkyti gyvenimą.
„Iš pradžių su vaikinu dar vystėme santykius per atstumą, galvojau, kad greitai grįšiu, – sako Eglė. – Iš artimųjų daug palaikymo nesulaukiau, mano šeima truputį konservatyvi, tad nebuvo itin patenkinta. Visi galvojo, kad esu jau tame amžiuje, kai laikas kurti šeimą.“
Niekada anksčiau viena nekeliavusi Eglė degė noru greičiau išvykti, tad baimės nejautė, nors detalaus plano būsimai kelionei neturėjo.
„Rezervavau viešbutį kelioms dienoms – daugiau nieko neturėjau. Pasiėmiau kuprinę, sveriančią 7 kg, ir išvažiavau. Su laiku supranti, kad daug daiktų nereikia“, – pasakoja Eglė.
Azijoje nusprendė likti neribotą laiką
Atskridusi į Bankoką, ji pirmas dienas praleido jame, o tuomet skrido į Mianmarą, kuris tapo mėgstamiausia jos vieta Pietryčių Azijoje.
„Ten turėjau meditacijos kursą, kuris buvo gyvenimą keičianti patirtis. Po kurio laiko sugrįžau į Tailandą, vėliau iškeliavau į Laosą. Jau buvo lapkritis, mano draugas laukė Lietuvoje, spaudė, vis klausė, kada rasiu save. Pati taip pat vis galvodavau, ką noriu veikti gyvenime.
Sutikdavau 30–50 metų keliautojus, kurie metė gerus darbus ir iškeliavo, nes nesijautė laimingi. Jie man sakydavo, kad per daug save spaudžiu. O aš buvau įsitikinusi, jog man jau 26-eri ir turėčiau žinoti, ką noriu veikti. Kuo labiau spaudžiau, tuo toliau atsakymas bėgo“, – prisimena pašnekovė.
Galiausiai nuvykusi į atokų kaimelį, Eglė jame užsidarė trims dienoms ir tikėjosi per šį laikotarpį nuspręsti, kuo gali užsiimti toliau. Visgi po kelių dienų ji suprato, kad atsakymo vis dar neturi, tad ir į Lietuvą sugrįžti kol kas negali.
„Kosmosas, ko tik nedariau tuo metu. Gali išeiti iš proto, kai taip save spaudi. Patyriau lūžį, kai priėmiau sprendimą likti Azijoje neribotam laikui, – pasakoja Eglė. – Mano šeimai, tuometiniam draugui buvo sunku, jie klausė, kaip galiu negrįžti. Tai buvo pirmas kartas, kai reikėjo pasirinkti save, o ne klausyti kitų.“
Kosmosas, ko tik nedariau tuo metu. Gali išeiti iš proto, kai taip save spaudi.
Nusprendusi likti Azijoje, Eglė atsikratė didžiulio spaudimo ir pajautė palengvėjimą. Kirtusi Vietnamo sieną, mergina toliau keliavo, kūrė planą aplankyti išsvajotą Kiniją, tačiau tuomet sparčiai pradėjo plisti COVID-19.
„Honkonge turiu draugę, ketinau pas ją keliauti, turėjau pirkti bilietą, kai atsirado pirmieji koronaviruso atvejai. Nuvykau į Kambodžą, tačiau mačiau, jog situacija rimtėja, sienos užsidaro, o įstrigti šioje šalyje nenorėjau, kadangi ji yra skurdi ir korumpuota. Grįžau į Tailandą ir po kelių dienų visas pasaulis užsivėrė.
Daug kas spėjo grįžti namo, bet aš širdyje jaučiau, kad išvažiuoti dar ne laikas, todėl dar kartą nusprendžiau pasilikti“, – sako Eglė.
Nors santaupų dar turėjo, matydama, kas vyksta pasaulyje, mergina nusprendė apsisaugoti, tad maksimaliai sumažino išlaidas ir pradėjo savanoriauti. Gavusi gyvenamąją vietą bei maistą mainais už tai mergina turėjo prižiūrėti šeimininkų šunis.
„Vasarą supratau, kad pavargau, norėjau tylos, pabūti viena, be to, pasiilgau protinio darbo, todėl nusprendžiau, jog atėjo laikas pradėti mokyti anglų kalbos. Susiradau mokyklą mažame kaimelyje, kuriame praktiškai nieko nebuvo. Iš pradžių buvo smagu, mačiau, kaip iš tiesų žmonės gyvena kaimuose, susipažinau su karaliaus pagerbimo ceremonijomis“, – įspūdžiais dalijasi lietuvė.
Būdama kartu su vietiniais gyventojais Eglė iš arti patyrė ir jų tradicijas bei papročius. Pavyzdžiui, kartą ji dalyvavo ceremonijoje, kai turėjo siūlyti maistą vienuoliams.
„Reikia klūpėti prieš vienuolius, daug melstis, siūlyti maistą, o paskui jie pasako palaiminimą, – teigia Eglė. – Yra ir kitų tradicijų, tokių kaip vaikų sustojimas lauke prie mokyklos kiekvieną rytą. Pirmiausia jie gieda karaliaus, tuomet Tailando himną, o galiausiai budistų dainą.“
Sugrįžo namo
Kurį laiką Eglė mėgavosi gyvenimu kaimelyje ir su smalsumu stebėjo žmonių tradicijas, tačiau pamažu darbas kėlė vis daugiau iššūkių. Iš pradžių mokiusi mažamečius anglų kalbos, netrukus ji pradėjo dėstyti mokslą ir technologijas.
„Man davė knygas, tačiau nebuvo jokio plano, medžiagos. Viską turėjau suplanuoti pati, kiekvieną užduotį paruošti nuo nulio. Vesdavau 13 pamokų per savaitę ir visoms reikėjo pasirengti, – neslepia Eglė. – Jaučiausi vieniša, kadangi nebuvo daug užsieniečių, o kiti mokytojai vyresni, jie jau turėjo savo šeimas. Ėmė trūkti vakarietiško mąstymo, bendraamžių, su kuriais galėčiau pasikalbėti.“
Pajutusi vienatvę Eglė mokėsi būti su savimi, tačiau pamažu jos mintyse ėmė bręsti pokyčiai – mergina nusprendė mesti mokytojos darbą ir kraustytis kitur.
„Lankiausi labai gražiose salose, išsinuomojau namelį, draugai man rašė, kokia laiminga atrodau, kaip man smagu, o iš tiesų aš jaučiausi labai nelaiminga, – pripažįsta ji. – Išvažiavau į kitą salą pas draugus, praleidau ten Kalėdas bei ėmiau ieškoti naujo darbo. Įsidarbinau privačiame darželyje ir tuomet prasidėjo naujas gyvenimo etapas.“
Lankiausi labai gražiose salose, išsinuomojau namelį, draugai man rašė, kokia laiminga atrodau, o iš tiesų aš jaučiausi labai nelaiminga.
Šį laikotarpį Eglė laiko vienu geriausiu jos gyvenimo periodu, kadangi susipažino su daug gerų žmonių, pradėjo užsiimti naujomis veiklomis. Pabuvusi ten iki birželio pabaigos, liepos pradžioje ji galiausiai sugrįžo į Lietuvą.
„Parskridau dėl asmeninių priežasčių, bet kartu jaučiau, kad jau atėjo laikas. Norėjau grįžti, pasiilgau Lietuvos, svajojau pradėti kitą gyvenimo etapą, – tikina Eglė. – Išvykau trims mėnesiams tam, kad atrasčiau save profesinėje srityje, bet sugrįžus po dvejų metų man iškilę dar daugiau klausimų. Tačiau keliaudama aš radau save visai kitur, subrendau kaip žmogus. Net neprisimenu, kokia buvau prieš porą metų, ką tuo metu galvojau.“
Per dvejus metus, kuriuos praleido Azijoje, Eglė nei karto nepasigailėjo sprendimo viską mesti ir išvykti ieškoti savęs. Nors jai teko patirti nemažai iššūkių, visas patirtis ji vertina gerai.
„Kad ir kas įvyko, kad ir kaip tą akimirką buvo sunku, tai pastatė tave ten, kur turėjai būti. Buvo sunku, tikrai sudėtinga kartais būti su savimi, bet čia yra gyvenimo patirtis. Ji padaro tave turtingesniu, o gyvenimą spalvingesniu, – sako Eglė. – Tai buvo geriausias mano priimtas sprendimas gyvenime.“
Nuėjo ispaniškąjį Camino kelią
Grįžusi į Lietuvą, Eglė sumanė keliauti piligriminiu „Camino de Santiago“ keliu Ispanijoje. Nors ir susirgusi COVID-19 bei praradusi nemažai jėgų, mergina vis tiek įvykdė savo tikslą, o dabar, neseniai parvykusi į Lietuvą, nekantrauja bristi į naujus vandenis.
„Koronavirusas šiek tiek sugriovė planus, nes kirto per plaučius, gydytoja sakė nejuokauti, nes nenueisiu tokio kelio. Bandžiau treniruotis, bet grįžusi po 5 nueitų kilometrų miegodavau 12 valandų, kadangi jausdavausi tokia pavargusi. Tačiau galiausiai piligriminį kelią nuėjau, – džiaugiasi mergina. – Šiuo metu toliau ketinu ieškoti savęs profesinėje srityje, bandysiu save realizuoti, įsitraukti į veiklas. Nekantrauju, manau, bus įdomu.“
