Rastą kortą keletą metų vežiojosi mašinoje
Vitalijus pasakojo, kad visad labai mėgo žaisti kortomis ir buvo etapas, kai dažnai tai darydavo. Džokeris – stipriausia korta, kaip sakė pašnekovas, žaidėjui atrišanti rankas. Tačiau nei pomėgis žaisti, nei džokerio kortos esmė nebuvo ta priežastis, dėl kurios Vitalijus ėmė kolekcionuoti būtent jas.
„Anksčiau su draugais turėdavome beveik tradiciją susitikti šeštadienį ar sekmadienį ir sužaisti tokį intelektualų, labai įdomų žaidimą preferansą. Vėliau keitėsi daug aplinkybių, pažaisti nebesusitikdavome, bet kortų namie visad turėjau, ir ne po vieną kaladę.
O kartą einu link mašinos, žiūriu, iš vairuotojo pusės ant žemės guli korta – džokeris. Buvo lietinga, ta korta pašlapusi, nebe nauja. Aš ją pakėliau ir įsimečiau į bardačioką.
Vežiojausi ją gal porą metų, o pakeitęs mašiną tiesiog persidėjau į kitą. Praėjus dar kuriam laikui išėjo kalba su pažįstama apie įvairius daiktų rinkimus. Ji rinko antpirščius, parodžiau jai turimą džokerį, klausia manęs: „O ko tu jų nerenki?“ Pagalvojau: „Tikrai, o kodėl aš jų nerenku?“ Grįžęs namo išsitraukiau visas turimas kortas ir radau gal aštuonis skirtingus džokerius. Buvo 2013 m. ruduo, nuo tada ir ėmiau juos rinkti.
Tuos pirmuosius dar pasikabinau ant kamštinės lentelės – su smeigtukais pradūriau ir pritvirtinau. Paskui gavau velnių, kad sugadinau kortas (juokiasi). Vėliau nusipirkau dideles lentas ir kortoms naudojau specialias įmautes, o prie lentos jas tvirtindavau dvipuse lipnia juostele. Dabar esu įrėminęs apie 80 kortų, iki kitų rankos neprieina, nes ir nėra kur jų tiek sukabinti, tad likusi dalis kol kas guli dėžutėje“, – pasakojo pašnekovas.
Kolekcijoje daugiausia įprasto dydžio kortos, tačiau dvi jų išsiskiria: vienos ilgis siekia 4 cm, kitos – beveik 28 cm.
Pasiteiravus, ar iš esmės turi pomėgį kolekcionuoti, Vitalijus sakė, kad vaikystėje, kaip ir daugelis vaikų, nes tai buvo populiaru, rinko pašto ženklus, tačiau pernelyg už to neužsikabino: „Pamenu, tėvai porą kartų buvo davę pinigų nusipirkti pašto ženklų su žvėreliais, bet paskui tas noras kažkaip praėjo. Nesu jų išsaugojęs, nes tai buvo labai seniai, be to, jie buvo štampuoti, o tai labai numuša vertę.“
Parveža draugai, pats perka internetu
Per aštuonerius metus Vitalijui pavyko surinkti beveik 500 skirtingų džokerio kortų. Vyras visad paprašo draugų ir pažįstamų, kad parvežtų šį suvenyrą iš kelionių, tačiau, kaip pats teigė, lauktuvių gautų džokerių jo kolekcijoje – mažoji dalis. Daugiausia – paties įsigytų:
„Esu gavęs lauktuvių džokerių iš pastarųjų ketverių vasaros olimpinių žaidynių, jei vardytume šalimis, būtų Kinija, Anglija, Brazilija ir Japonija.
Mėgstu bitlus, viena draugė padovanojo džokerio kortą iš bitlų kaladės, ant tos kortos – keturios poros juodų batų. Pažįstamas parvežė džokerį iš Jungtinių Arabų Emyratų, prie tos kortų kaladės yra sertifikatas, kad jos – neva paauksuotos. Kaip ten iš tikrųjų, nežinau.
Turiu du džokerius su Putino atvaizdu. Draugas kažkada seniai parvežė kortų kaladę iš Kenijos, jos džokeriai – moterys su afrikietiškais drabužiais. Taip pat turiu džokerių iš įvairių Europos šalių, Šiaurės ir Pietų Amerikų, Egipto ir net Lietuvos – turizmo centruose galima įsigyti suvenyrinių kortų, jose – miesto atvaizdai ir gintaro gabalai.
O šiaip džokerių ieškau pats – daugiausia jų turiu iš „Ebay“, esu susiradęs porą žmonių, kurie, matyt, patys renka arba taip uždarbiauja, vis iš jų nusiperku. Kartais kortų pavyksta atrasti ir sendaikčių turguose, visada bent keletą kortų kaladžių parsivežu iš užsienio, jei tik kur vykstu. Mėgstu futbolą, tad pats daugiausia kortų parsivežu iš Anglijos. Ten kiekvienas futbolo klubas turi savo parduotuvę, eini į jas ir perki kortas. Tik kad džokeriai dažnai būna vienodi.“
Paklaustas, kiek kainuoja nusipirkti džokerio kortą internetu, Vitalijus sakė, kad kaina paprastai siekia iki dolerio (0,85 euro).
Patinka su senovės dievais, nemėgsta suvenyrinių
Pirkdamas internetu Vitalijus turi galimybių įsigyti po vieną kortą, o iš užsienio parsiveža arba iš draugų gauna po visą kaladę ar net kelias. Pasiteiravus, kur deda visas likusias kortas, pašnekovas juokėsi, kad namuose turi apie 70 įvairiausių kortų kaladžių.
Vitalijaus teigimu, didžiausias apmaudas užlieja, kai atidaręs iš pažiūros skirtingas kortų dėžutes ištrauki tokius pat džokerius: „Čia ir yra didžiausia bėda, nors ir kortų kaladė kita, dėžutė atrodo kitaip ir net iš kitos šalies, o atidarai ir džokeriai vienodi. Tada būna labai apmaudu.“
Nepaisant dažnai pasitaikančių vienodų kortų, džokerių įvairovė – labai didelė. Tai gali būti ir daugeliui mūsų įprastas juokdarys, ir istorinė asmenybė, ir mitologinės būtybės, ir tam tikri simboliai, kaukolės, ir t. t. Kartais, pašnekovo teigimu, kortos iš pažiūros atrodo vienodai, bet įsižiūrėjus akyliau pastebi, kad dėl spaudos skiriasi spalvos arba tam tikros detalės.
„Turiu keletą kortų, kuriose pavaizduotas tas pats vyras, tik jis sėdi skirtingom pozom, šalia jo – skirtingi paukščiai ir dar skiriasi kai kurios kitos detalės. Tokio tipo kortos man labai patinka, nes atrodo, lyg būtų tokia pat, bet iš tiesų ji visiškai kitokia“, – sakė Vitalijus.
Kalbėdamas apie tai, kas patinka ir nepatinka kortose, pašnekovas užsiminė, kad dar labai mėgsta kortas su senovės dievais ir demonais, o suvenyrinės jam nėra artimos: „Tokių kortų, kai pats džokeris yra paveikslėlis, daug yra iš Italijos, Kipro, Graikijos, bet, tiesą sakant, jų labai nemėgstu. Man atrodo, kad tokiais atvejais yra pachaltūrinta, nepagalvota apie džokerį (šypsosi).“
Pasakodamas apie džokerio kortas, Vitalijus sakė, kad jis neskirsto jų į geras ir blogas, įdomias ir neįdomias: „Man džokerių nebūna blogų ar neįdomių, o tik toks, kokio neturiu arba kokį turiu. Pavyzdžiui, turiu tokį džokerį – balta korta, o jos apačioje – maža saulutė. Pirkau internete. Arba turiu džokerį iš Amsterdamo, kuriame pavaizduoti gėjai, džokerių su apsinuoginusiomis moterimis, kurių gal viešai nedemonstruosim, tik sakau, kad jų yra labai įvairių.
Beje, kartą teko pakovoti dėl apvalios džokerio kortos, bet jos kaina išaugo tiek, kad tapo neadekvati, tad likau neįsigijęs, pagalvojau, kad aš gal dar ne iki tiek (juokiasi).“
Mažiausia korta – 4 cm, didžiausia – beveik 28 cm
Pašnekovo kolekcijoje daugiausia įprasto dydžio kortos, tačiau dvi jų išsiskiria: vienos ilgis siekia 4 cm, kitos – beveik 28 cm.
„Paprastai kortos yra įprasto dydžio, labai retai būna didesnės ar mažesnės. Tą didžiąją kortą nusipirkau vienoje pigių prekių parduotuvėje, greičiausiai ji skirta fokusams rodyti, nes žaisti su tokiomis tikrai nepatogu. O tos mažytės kortos – kelioninės, įsidėjai į kišenę ir gali žaisti autobuse.“
Paklaustas, ar yra užsibrėžęs kokį tikslą, kiek džokerių norėtų surinkti, Vitalijus sakė, kad tikrai ne: „Tiesiog renku, pastaruoju metu tas procesas kiek sulėtėjęs, nes nėra, kur visko sukabinti. Bet, jei vykstu į užsienį, be kelių kortų kaladžių tikrai negrįžtu ir, jei matau, kad važiuoja kiti, paprašau, kad parvežtų.“
Kalbėdamas apie kortų rinkimą, pašnekovas užsiminė prieš porą metų pastebėjęs, kad turėtų būti įdomu kolekcionuoti ir pikų tūzus.
„Čia, beje, mintis tiems, kurie irgi užsimanytų rinkti kortas ir kad nebūtų paprastas beždžioniavimas – jog irgi imsiu rinkti džokerius, galiu pasiūlyti rinkti pikų tūzus. Jei kaladė geresnė, brangesnė, pikų tūzai būna skirtingi – su paveiksliukais, raižytais raukiniais ir pan. Jų nemažai turiu, galėčiau pradėti keisti pikų tūzus į džokerius“, – juokdamasis pasiūlymą pametėjo Vitalijus.