Buvo gūdūs 2002-ieji. Nebuvo feisbuko. Nebuvo linkedino. Nebuvo išmaniųjų. Nebuvo aifonų. Bet buvo toks IRC, dar žinomas kaip mirkas. Tai tokia pokalbių programa, kuri atrodo kaip multiplayer notepad'as – čia jaunajai kartai susipažinimui su interneto istorija.
Tų gūdžių metų sausio pirmomis dienomis sėdėjau lietuviškuose mirk'o kanaluose #raudoni_stogai ir #languotos_kelnes. Tada hashtagai turėjo kitokią reikšmę – taip buvo žymimi IRC kanalai (dar viena pamoka jaunajai kartai). Iš kanalų pavadinimų galima spręsti, kad bandžiau būti bohemėlės atstovu.
Būtent – bandžiau, nes realybėje buvau moksliukas ir tik širdy – romantikas. Pastarieji kanalai patiko tuo, kad juose bendravimas vyko ne apie kasdienius įvykius kaip kad politika, įžymybių gyvenimas ir panašiai. Mes susigalvodavom įdomesnių variantų.
Pavyzdžiui, toks kaip ir improvizacijų teatras. Vienas pradėdavo pasakoti istoriją. Kitas pratęsdavo. Taip sakinys po sakinio pagaudavom kampą ir improvizuodami rašydavom kaip virvė kišenėje supainiotos fabulos istoriją. Iš to, ką ir kaip žmogus rašo, galima daugiau apie jį pasakyti, negu paklausus tiesmukai. Taip po truputį ir susipažinom.
Vardenis1 istorijas kreipdavo link marinistinių motyvų. Kaip paaiškėjo – gyvena pajūryje. Vardenis2 įterpdavo sporto žargono. Ir išties, aktyviai sportavo.
Tuose mūsų jaukiuose virtualiuose naktiniuose susitikimų kambariuose daug prašalaičių neužeidavo, o užėję sprukdavo, nes labai jau keistai mes jiems atrodėme. Tarpusavy net džiaugėmės, kad tik mes vieni kitus suprantame ir vadinome save keistukais.
Vieno tokio naktinėjimo metu iš bendro susirašinėjimo kanale perėjau į asmeninį pokalbį su mergina, pseudonimu Smilga. Tais laikais internetas dar turėjo mistiškumo aurą.
Nors savaime suprantama, kad už ekrano sėdi žmogus, toks kaip visi žmonės, gal net gretimame name, bet kiek daug mistikos apie jį skleidžia pseudonimas! Arba el. pašto adresas: Liutas@, Kirmgrauza@ ir pan. Bet palaipsniui internetas formalizavosi. Net asmeninių adresų standartu tapo vardas.pavardė@... Skamba oficialiai – efektyvu, bet nebeįdomu. Gal tiesiog suaugome.
Grįžtu prie Smilgos. Iš merginos, kuri pasivadino Smilga, tikiesi kitokio bendravimo, negu iš SexBomba69. Aš vadinausi Debesis. Kažką bendro su Smilga galima įžvelgti. Taigi, tokie du slapyvardžiai bendravome keletą savaičių.
Kažkaip ne džentelmeniška ir ne lygis man atrodė prašyti atsiųsti nuotrauką. O ir tiesiog nenorėjau, kad išvaizda darytų įtaką šiltam bendravimui.
Aš nuoširdžiai laukdavau tų virtualių susitikimų. Kalbėtis buvo gera. Aš bijojau paklausti net vardo, ką jau kalbėti apie apsikeitimą nuotraukomis. Be to, kažkaip ne džentelmeniška ir ne lygis man atrodė prašyti atsiųsti nuotrauką. O ir tiesiog nenorėjau, kad išvaizda darytų įtaką šiltam bendravimui.
Einant toms kelioms savaitėms į pabaigą, pokalbiuose atsirasdavo pasisakymų su švelnia romantine potekste. Iš mano pusės – labiau. Visai kaip gyvenime šiapus ekrano.
Galiausiai Smilga pranešė, kad išvyksta į užsienį – še tau, boba, devintinės. Taip gerai čia mes bendravome, jau buvo galima ir gyvai susitikti, bet matyt dar buvo ne laikas.
Išvažiuoju, sakė, tik pusei metų, pagal mainų programą Europoje, vakaruosna nuo Lietuvos. Išvažiavimo dieną nenorėjau rašyti įprasto SMS „gero kelio“ ar kažko panašaus. Vietoje to parašiau dainos žodžius, kuriuos parašęs, nemeluosiu, dvejojau siųsti ar nesiųsti. „You and me were meant to be / Walking free in harmony / One fine day we‘ll fly away / Don‘t you know that Rome wasn‘t built in a day“ (Morcheeba). Išsiunčiau. Sent. Viskas.
Kaip prezidentė sako – pasakiau viską, ką norėjau pasakyti. Tik vėliau išsiaiškinau, kad tuo metu telefone jau buvo nebe lietuviška kortelė, ir žinutė neradusi adresato prapuolė be įrodymų, kad egzistavo.
Smilga atvykusi, kur ir turėjo atvykti, parašė el. laišką, kad įsikūrė, kad viskas aplink nauja, gražu, žavu, debesys meškiukų formos, parkuose ganosi vienaragiai. Žodžiu, tobula. Taip pat parašė adresą, kad parašyčiau tikrą laišką, iš kurio galima išlankstyti lėktuvėlį.
Tada ir prasidėjo.
Viso per tuos pusę metų išsiunčiau apie 200 laiškų ir gavau panašiai tiek atsakymų. Buvom platininiai pašto klientai.
Aš niekada nebuvau turėjęs vadinamųjų susirašinėjimo draugų. Buvo įdomu, kas išeis. Taigi, parašiau laišką. Antrą. Trečią. Sulaukiau atsakymo. Ketvirtą. Iš viso per tuos pusę metų išsiunčiau apie 200 laiškų ir gavau panašiai tiek atsakymų. Buvom platininiai pašto klientai. Bet ką gi galima tiek rašyti? O rašiau kasdieną... Duoti ataskaitas, kur, ką, su kuo veikiau? Neįdomu nei man, nei Smilgai. Geriau džiazuoti.
Rašiau jai romaną. Vienas laiškas – vienas skyrelis. Kita minties gija – šiaip, pafilosofavimai. Trečia linija, vadinkim, formos linija. Ar nueis laiškas-klevo lapas? Be voko, tiesiog su linkėjimu, pašto ženklu ir adresu? O koks įmanomai mažiausias laiškas nueis? Ar nueis tik pašto ženklas su adresu be nieko?
Praėjo pusė metų. Smilga grįžo į Lietuvą. Mes vis dar nežinome vienas kito vardų; nei kaip atrodome. Bet noras atidengti širmą – stiprus. Susirašėme:
– Susitinkam?
– Susitinkam.
– Laiką suderinom, o vieta? Vilniaus tradicinėje pirmų susitikimų vietoje? Prie Katedros varpinės? – klausiu.
– Sutarta.
Prie varpinės atsiradau lygiai sutartu laiku. Aplink nemačiau nė vieno žmogaus, kuris galėtų būti panašus į... Na, kuriam tiktų slapyvardis Smilga. Mandagiai pavėlavusi į pirmą pasimatymą atžingsniavo Smilga. Tada aš nežinojau, kad tai ji, bet kadangi mano radaras nefiksavo daugiau merginų netoli varpinės, priėjau ir paklausiau: „Labas. Ar tu – Smilga?“. Atsakė teigiamai. „Aš – Debesis“. Abu pasijuokėme iš situacijos.
Pasisakėme tikruosius vardus. Pablūdijom po senamiestį. Nusistebėjom, kad matomės pirmą kartą, o jausmas tarsi pažinotume vienas kitą kaip nuluptus. Bet juk beveik taip ir buvo.
Po pasimatymo pasisiūliau pavėžėti Smilgą namo. Ji sutiko. Einant iki mašinos pabariau, kad neliptų į nepažįstamus automobilius. Už tai gavau niuksą iš šoną. Pavėžėjau iki namų.
Nusistebėjom, kad matomės pirmą kartą, o jausmas tarsi pažinotume vienas kitą kaip nuluptus.
Sustojęs liepiau sėdėt ir niekur nelipti. Pats išlipau, apėjau automobilį, atidariau dureles, padaviau ranką. Nemėgstu atsisveikinti mašinoj. Kažkaip šalta ir be ryšio. Persimetėm keliais žodžiais; atsisveikinom. Sakau, turiu skubėti, nes iki 12 nedaug liko, kaip aš su moliūgu namo grįšiu?
Važiavau namo ir galvojau – tai kas gi čia buvo? Draugiškas susitikimas? Pasimatymas? Mes artėjam link poros statuso? Man tai pilka zona. Santykių srity jaučiuosi kaip vienkiemio šuo judriame prospekte.
Išvis, kada pora tampa pora? Susėda ir nutaria būti pora? Sukerta rankomis? Man nepatiko toks formalus priėjimas prie šiaip jau subtilaus reikalo. Nusprendžiau, kad bučinys bus aiškiau negu aiški ir dargi romantiška deklaracija, kad aš į merginą žiūriu kaip į moterį, ne tik kaip į draugę. O ji atsakys tuo pačiu arba pabėgs.
Išvis, kada pora tampa pora? Susėda ir nutaria būti pora? Sukerta rankomis? Man nepatiko toks formalus priėjimas prie šiaip jau subtilaus reikalo.
Susitikom antrą kartą. Kažkur pavaikštinėjom, kažkur išgėrėm arbatos. Viskas atrodė ramu. Smilga atrodė rami. Aš atrodžiau ramus. Atrodžiau ramus kaip antinas, be pastangų plūduriuojantis vandens paviršiuje. Tik nesimatė kojų, kurios makalavosi iš visų jėgų, kad neapvirsčiau. Nes išties mintys sukosi tik apie tai, kaip rasti tinkamą vietą ir laiką prisipažinti jausmuose. Galvoju, velniai nematė, geriausia bus atsisveikinant. Jei bučiniu peržengsiu ribą, bent nereikės ilgai nesmagiai jaustis jai ir man.
Pasimatymas baigėsi panašiai kaip ir pirmasis. Prie jos namų, jau atsisveikinus, sakau: „Palauk, dar ne viskas“. „O kas?“ – paklausė.
Toliau istorija tęsėsi taip, kaip Amelijai ir Nino. Tai yra – tik jie ir težino.
Dėkojame istorijos autoriui už atvertą širdį ir dovanojame jam „L'occitane“ įsteigtą prizą – „L'Homme Cologne Cédrat“ kolekcijos rinkinį. Prizą sudaro balzamas po skutimosi (75 ml) ir rankų kremas (30 ml).
Prizo vertė 33,5 €.
„L'Homme Cologne Cédrat“ kolekcija dedikuota laisvam, nepriklausomam ir veržliam vyrui. Tai besimaišantis jūros gaivumas ir citrono kibirkščiavimas, energingas aromatas, kuriame susipina citrusinių vaisių ir vandens natos.
Daugiau kolekcijos gaminių ieškokite čia.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!