Tačiau apie viską nuo pradžių. Kaip pasakoja Ieva, ji yra tikra kaunietė, tačiau baigusi socialinius mokslus nusprendė, kad norėtų pakeliauti ir pagyventi Italijoje. Taip ir iškeliavo: „Iš pradžių nebuvo lengva, darbo paieškos užtruko, kadangi nemokėjau italų kalbos, nors atrodė, kad tikrai moku. Supratau, kad moku pasakyti tik savo vardą ir pasisveikinti.
Pradėjau dirbti restorane, kuriame dariau pačius įvairiausius darbus, o vėliau įsidarbinau kavinėje. Paskui, kai pradėjau šnekėti itališkai, beje, niekada nelankiau jokių italų kalbos kursų, tapau barista. Atsidūrusi tokioje terpėje supratau, kad arba kalbu, arba nieko nebus“, – pasakoja Ieva, dabar laisvai kalbanti itališkai, angliškai, rusiškai, gruziniškai.
– Kaip nusprendėte Italijoje mokytis grožio srityje?
– Kaune mokiausi ir baigiau socialinį darbą. Tėvai netgi norėjo, kad po pirmo kurso mesčiau mokslus, nes jie suprato, kad tai ne man. Tačiau aš buvau labai užsispyrusi. Ironiška, tačiau tai pravertė vėliau, kai susilaukėme dukrytės Magdalenos su Dauno sindromu.
Italijoje begyvendama pradėjau mokytis grožio srityje ir šiandien esu kosmetologė. Ta sritis mane traukė, kadangi jau Lietuvoje buvau baigusi profesionalaus makiažo kursus. Pirmi metai buvo tikrai labai sunkūs, nes viską reikėjo mokytis italų kalba. Ko tik nebuvo – ir ašarų, ir bemiegių naktų. Kai kuriuos dalykus turėjau tiesiog iškalti – atrodo žinau, ką noriu pasakyti, bet nežinau kaip. Tačiau pirmasis pusmetis buvo lemiamas ir aš „prasilaužiau“.
Tuo metu jau buvau susipažinusi su savo vyru Zurabi, – jis gruzinas, kuris Italijoje gyveno jau nuo 18 metų, ir pažintis su juo taip pat padėjo mokytis kalbėti itališkai. Kalbant apie mokslus, Italijoje aš viską turėjau atsiskaityti žodžiu – ten nėra jokių atsiskaitymų raštu. Įdomu ir tai, kad aš nemoku dirbti atsisėdusi, nors ir turiu kosmetologės kėdę.
Italijoje visada buvo kartojama, kad sėdi tik klientas, taigi, aš vieną kartą dirbdama, vos nenukritau nuo tos kėdės (juokiasi). Ten grožio srities mokslai išsiskiria tuo, kad mokaisi visko nuo... iki, nes klientą turi išleisti visą gražų – nuo galvos iki kojų, kad jam nereikėtų eiti darytis manikiūro ar kūno procedūrų kitur.
– Kai baigėte mokslus Italijoje, kaip toliau klostėsi jūsų gyvenimas?
– Neilgai trukus grįžome į Lietuvą. Žiemą, dar likus pusei metų iki mokslų baigimo, mes su vyru susituokėme Lietuvoje ir pradėjome svarstyti, ką daryti toliau. Italijos pietuose likti nenorėjome, galvojome važiuoti į vieną iš mūsų šalių, ir Lietuva šiuo klausimu nugalėjo. Pirmieji metai mano vyrui buvo sunkoki – nemokėjo kalbėjo, neturėjo pažįstamų, gyvenome kitaip nei Italijoje, kur verda gyvenimas, kadangi pasirinkome miegamąjį rajoną. Jam atrodė, kad Kaune beveik nėra žmonių, todėl trūko to šurmulio ir veiksmo.
Šiuo metu mano vyras lietuviškai kalba tikrai gerai, pasitaiko klaidų, tačiau juk svarbiausia kalbėti. Namuose mes kalbamės trimis kalbomis, o ateityje turiu planų išmokti dar ne vieną kalbą – svajoju apie prancūzų ir gerai išmokti gruziniškai.
Dabar, kai jau nuvažiuojame į Italiją, vyrui jau per daug triukšminga. Užtat Kauną jis pamilo ir mes esame čia labai laimingi – miestas gyvas, tvarkosi, atsinaujina. Grįžę labai norėjome pradėti dirbti, tačiau pradėjau lauktis, darėmės remontą ir vis atidėdavome tuos planus. Dabar suprantu, kad taip ir turėjo būti, nes gimus Magdalenai pirmasis pusmetis mums buvo labai sunkus, tada dirbti būčiau paprasčiausiai nepajėgusi.
Šiuo metu mes su vyru dirbame kartu – aš esu grožio terapeutė, o jis – masažuotojas. Nors mūsų grafikai nesutampa, tačiau turime tradiciją – visada valgyti kartu. O grafiką dalinamės dėl to, kad auginame kitokį vaiką, todėl kiekviena diena gali baigtis netikėtai, pavyzdžiui, ligoninėje.
– Papasakokite, kaip gyvenimas pasikeitė, kai sužinojote, jog Magdalenai – Dauno sindromas?
– Pirmieji pusė metų buvo... įdomūs. Kai Magdalena gimė, tik tada paaiškėjo, kad jai gali būti Dauno sindromas. Apie tai mes sužinojome, kai jai buvo keli mėnesiai – tik gimus įtarė genetinę ligą. Džiaugiuosi, kad apie tai nesužinojome nėštumo metu, nes pats laukimas buvo labai gražus, jis praėjo ramiai ir labai džiaugsmingai.
Manau, kad yra sistemos klaida, kad gydytojai nemoka pasakyti tėvams, jog jų vaikui diagnozuota viena ar kita genetinė liga. Jie nustato medinį veidą ir prataria, kad kaip nors išgyvensite. Toks pasakymas mamai, kuri ką tik pagimdė vaiką – peilis. Mano charakteris toks, kad manęs nesugniuždysi, tačiau yra mamų, kurios depresijoje gyvena metų metus.
Bendraujame su šeimomis, kuris augina vaikus, turinčius Dauno sindromą ir tai padeda – mes juokiamės, kalbamės, pasiguodžiame ir palaikome vieni kitus. Tačiau yra pačių įvairiausių žmonių, kai kurie atsiriboja, tačiau nei tas atsiribojimas, nei ašaros nieko nepakeis, vaikas nepasveiks.
Visiems būna tie neigimo, „kodėl“ periodai, tačiau juos išgyvenome, nes supratome, kad mes nepakeisime esamos situacijos. Mano vyras pirmą Magdalenos gimimo dieną pasakė, kad vadinasi, taip turi būti, tik turbūt mes dar nesuprantame kodėl – dar per anksti. Ir mes į tai einame.
Pirmomis dienomis labai verkiau, tačiau supratau, kad negaliu tų emocijų perduoti dukrai. Neslepiame, kad mūsų dukra kitokia. Juokinga, kai žmonės tai išgirdę sako, kad jiems labai gaila, arba reiškia užuojautą. To tikrai nereikia – manęs gailėtis nereikia. Buvo visko, pavyzdžiui, kai jai operavo širdį vos dviejų mėnesių. Tai buvo kur kas baisiau nei Dauno sindromas.
Mano vyras pirmą Magdalenos gimimo dieną pasakė, kad vadinasi, taip turi būti, tik turbūt mes dar nesuprantame kodėl – dar per anksti.
– Kaip gimė jūsų tinklaraštis „Kitokia šeima“?
– Tinklaraštis gimė kartu su dukra. Aš supratau, kad mes esame tikrai kitokia šeima – esame iš skirtingų šalių, kalbame trimis kalbomis (gruziniškai, itališkai ir lietuviškai), turime dukrą, kuri turi viena chromosoma daugiau ir mes daug ką darome kitaip.
Mūsų šeimoje neegzistuoja vyriškų ir moteriškų darbų pasiskirstymas, mes kartu plauname indus ir nešame šiukšles, kartu auginame dukrą. Norėjau dalintis savo mintimis, kad keistųsi požiūris į neįgalų vaiką auginančias šeimas ir pačius neįgalius žmones, parodyti, kad gyvename normalų gyvenimą, nesame kokie nors ateiviai.
Kai manęs paklausia, ką reiškia auginti kitokį vaiką, aš klausiu, – o ką reiškia tau auginti savo vaiką? Viskas lygiai taip pat – mes keliamės ryte, valgome, apsikabiname, pasibučiuojame, bendraujame, tik kad žiūri į viską kitaip – džiaugiesi paprastais dalykais.
Kai sveikas vaikas pradeda gerti iš buteliuko, to net nesureikšmini, o kai mano vaikas pradeda gerti iš buteliuko, tu jautiesi taip, lyg jis būtų parnešęs olimpinį medalį. Dabar Magdalena eina į darželį ir tuo labai džiaugiamės. Ji matydama kitus vaikus tobulėja ir mokosi. Noriu, kad neįgalūs vaikai ir suaugusieji būtų integruojami į visuomenę, to pas mus labai trūksta.
– Su kokiu visuomenės požiūriu susiduriate?
– Buvo pasitaikę įvairių nuomonių ir keistuolių, tačiau mano aplinkoje yra geri, tolerantiški žmonės, kurie padeda ir myli Magdaleną. Piktų žvilgsnių tikrai nesulaukiu. Darbe taip pat visi žino apie mano dukrą ir žiūri labai geranoriškai. Galbūt medikai yra pasakę aštresnių ir nemalonių dalykų – dažniausiai tai vyresnės kartos gydytojai, kuriems sovietiniais laikais neįgalūs žmonės neegzistavo.
Girdėjau tokių frazių kaip „kodėl nepasidarei genetinių tyrimų“, „palik tą vaiką sėdėti, ir ateik pasirašyti, vis tiek sėdės išsižiojusi“. Nors tai nėra dažni atvejai. Daugiau neapykantos ir bjaurių komentarų yra internete, feisbuke. Nesuprantu, kodėl „daunas“ mūsų visuomenėje yra suvokiamas ir vartojamas kaip kvailas. Dauno sindromas nėra siejamas su kvailumu. Kaip nevadini žmogaus „vėjaraupiu“, „vėžiu“, taip nevadini ir šitaip.
Kai į mane kreipiasi mamos, kurioms gimė kūdikis su Dauno sindromu, aš visada sakau – tai ne pasaulio pabaiga, tai nėra taip blogai, kaip atrodo, reikia laiko. Kai nueini į raidos centrą, pamatai, kad yra vaikų, kuriems daugybę kartų sunkiau. Mes visi planuojame ir laukiame, piešiame gražų pasaulį, kas bus, kai gims vaikelis. Aš žinau, kad Magdelena netaps Nobelio premijos laureate, bet ji gali gauti kokią nors kitą premiją.
Norėjau dalintis savo mintimis, kad keistųsi požiūris į neįgalų vaiką auginančias šeimas ir pačius neįgalius žmones, parodyti, kad gyvename normalų gyvenimą, nesame kokie nors ateiviai.
Mes esame laimingi – niekada nebuvau pagalvojusi, kad esu nelaiminga, nuskriausta ar pamiršta. Tiesiog požiūris į laimę pasidaro kitoks. Tai, kas buvo labai svarbu, nueina į kitą planą ir pasidaro svarbūs kiti dalykai.
– Esate lėto gyvenimo, lėtos mados, ekologijos šalininkai. Ar sunku to laikytis gyvenime?
– Tai atėjo pamažu ir tokį požiūrį taikome tiek savo darbe, tiek kasdienybėje. Dirbu su draugiška aplinkai kosmetika, į parduotuvę nešamės tik savo maišelius ir juokaujame, kad tas, kuris grįš su parduotuviniu, gaus baudą, rūšiuojame šiukšles, stengiamės naudoti kuo mažiau plastiko.
Gali galvoti, kad toks esi tik vienas ir ką tai pakeis, bet pažiūrėkite, kiek per savaitę sukaupiate plastiko? Aš turėjau gerą pavyzdį – mūsų šeimą. Vos per kelias savaites mes sukaupėme didžiulį jo kiekį. Todėl pradėję nuo savęs mažais žingsneliais galime nueiti į priekį.
Visada savo klientėms sakau – neprisipirkite daugybės kremų, nes jūs išmetate pinigus, netausojate žemės, be to, vis tiek visko nesunaudosite. Geriau turėti kelis gerus produktus, negu dešimtis. Toks požiūris tinka ir kitose gyvenimo srityse.
Supratau, kad perku bet ką, kai reikėjo kraustytis iš Italijos į Lietuvą. Mes daiktus gabenomės keliomis mašinomis. Pradėjau galvoti, kam man reikia dešimt puodų, jeigu gyvename dviese? O šakutės, indai, suknelės net su etiketėmis, kurių niekada neapsivilksiu? Tada atsivėrė akys, kad reikia keisti savo gyvenimo būdą, vartoti ir pirkti mažiau.
Man nėra tas pats, kokiame pasaulyje gyvens mano vaikai ir anūkai. Norisi stengtis būti ekologiška ir galvoti ne tik apie save. O lėto gyvenimo filosofija yra tai, kas man patrauklu ir artima. Noras būti su šeima, artimaisiais, suvokimas, kaip viskas trapu ir džiaugimasis kiekviena diena yra svarbiausias dalykas. Belieka tai taikyti kasdien.
