Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2020 07 18

Žagarę garsina ne tik Vyšnių festivalis, bet ir Aušros įkurtas Kaliausių fabrikėlis: miestelyje namai parduodami su kaliausėmis

Žmogaus darbas yra saugoti savo derlių, būtent dėl to, ne gyvūno ar paukščio prototipas kabo laukuose ir medžiuose. Tačiau kaliausę menininkė Aušra Petrauskienė mato ne tik iš praktinės, bet ir iš meninės pusės. Anot jos, tai puiki žmogaus vaizduotės išraiška, kiekvieną priverčianti nusišypsoti.
Menininkė Aušra Petrauskienė
Menininkė Aušra Petrauskienė / Gabrielės Navickaitės nuotr.
Temos: 2 Kaliausė Žagarė

Aušra Petrauskienė kilusi iš Joniškio. Į Žagarę atsikėlė prieš 11 metų su konkrečiu tikslu – įkurti kaliausių fabrikėlį, vietą, kurioje galės burtis bendruomenė ir vykti edukacijos.

Menininkės gyvenime itin daug kaliausių. „Kai tiek daug pagaminau kaliausių, tai kur tik pamatau kryžių, tuoj asocijuojasi su kaliause. Ne išimtis ir kapinėse“, – šypsosi meistrė.

Džiaugiasi, kad darbas yra hobis

Tautodailininkė mano, gyvenime jai labai pasisekė, jog didžiausias hobis virto darbu ir gyvenimo būdu.

Kaliausių gaminimas – pati geriausia meditacija Aušrai. Jos darbas ir ankščiau buvo netradicinis. Nuo dvidešimties metų ji kūrė lėles, iš kurių ilgą gyvenimo etapą pragyveno. „Nuo lėlių aš viską pradėjau. Iš jų užsidirbusi pinigų ir mokslus baigiau“, – pasakoja menininkė.

Atvykusi į Žagarę įkūrė Kaliausių fabrikėlį, kuriame dabar veda kaliausių gaminimo edukacijas vaikams ir suaugusiems.

G.Navickaitės nuotr./A.Petrauskienės kurtos kaliausės
G.Navickaitės nuotr./A.Petrauskienės kurtos kaliausės

Džiaugiasi, kad jos niekas nemokė

Nors Aušra pradėjo kaliausių judėjimą Žagarėje, ji teigia negalinti pasakyti, kaip reikėtų pagaminti kaliausę.

„Atvirkščiai, norisi pasakyti: tu kurk kaip tik nori, o aš ateisiu pažiūrėt į kūrinį”, – pasakoja meistrė.

Ji mano, kad kaliausės gamybos procese turi karaliauti individuali kūryba, o ne taisyklės ar patarimai. „Juk kiekvienas savo galvoje turim savo kaliausės versiją“, – šypsosi moteris.

Menininkė džiaugiasi, kad jos niekas nemokė nei kaip lėles, nei kaliauses daryti. Tik tyrinėdama, ugdydama save, ji atrado savo kūrybos stilių.

Vesdama edukacijas meistrė stengiasi papasakoti kaliausių gaminimo istoriją, supažindinti žmones su šiuo amatu ir padėti jiems įgyvendinti savo idėjas.

G.Navickaitės nuotr./Kaliausė
G.Navickaitės nuotr./Kaliausė

Kaliausių gaminimo procesas negali būti rimtas

Moteris sako, kad kaliausių gamybos procesas negali būti rimtas. Kartais suaugę žmonės atvažiuoja į edukaciją nusiteikę labai rimtai, „tarsi į rimtą darbą“. Tokiu atveju Aušra stengiasi juos pralinksminti ir padėti atsipalaiduoti: siūlo pasiplaukioti valtele, pavalgyti, pasišnekučiuoti, o tik tada, kai žmonės pagaliau atsipalaiduoja, pasiūlo daryti kaliausę.

Galiausiai, kai visi jau pralinksmėja, kaliausių meistrė klausia: „Ar dabar supratote, kaip reikia kurti kaliausę?”. Per savo ilgametę kaliausių gaminimo patirtį menininkė pastebėjo, kad kompanijai ar šeimai linksmiausia patirtis – visiems kartu kurti vieną kaliausę.

Menininkė pasakoja, kad vaikams vesti kaliausių darymo pamokėles yra lengviau, nes jie į kūrybą nežiūri kaip į rimtą darbą. Edukacijoje jie daro mažas, delno dydžio kaliauses.

Aušra ne tik turi kaliausių fabrikėlį, lėlių namus, bet ir dirba Žagarės gimnazijoje dailės mokytoja. Jeigu mokykloje yra vaikų, su kuriais per pamokas Aušra nesutaria, kai jie atvažiuoja į Kaliausių fabrikėlį, iškart pavyksta susidraugauti.

„Naktigones darom, einam naktį pas žirgus, jie čia nakvoja, tokiu būdu labai susidraugaujam”, – šypsosi menininkė.

Žagarėje namai parduodami su kaliausėmis

Vienais metais Aušra sugalvojo idėją – prieš Vyšnių festivalį miestelį papuošti kaliausėmis. Ji kaliauses pagamino su fabrikėlio komanda ir paprašė jas leisti eksponuoti vietinių žmonių kiemuose.

Žagarė turi kaliausių himną, jos tapo miestelio veidu.

Maža idėja virto visos bendruomenės kasmete tradicija – kiemuose statyti kaliauses. Per Vyšnių festivalį žagariečiams kaliausės virsta linksmybių centru: jie renka gražiausią kaliausę, organizuoja lenktynes, ralį, plaukimo varžybas, skaičiuoja talentus.

Vienais metais, apsirengę kaliausėmis, net bandė pasiekti pasaulio gyvų kaliausių rekordą. Šio bandymo metu su beveik 800 kaliausių nugalėjo Angliją, tačiau liko pralenkti Kinijos. Žagarė turi kaliausių himną, jos tapo miestelio veidu.

G.Navickaitės nuotr./Kaliausių porelė
G.Navickaitės nuotr./Kaliausių porelė

Žagarėje kaliausių gaminimas taip prigijęs, kad atsikėlę naujieji gyventojai savo kiemuose randa buvusių šeimininkų kaliauses. Žagariečiai dabar jau patys tęsia tradiciją, kaliausės gimsta ir be menininkės pastangų. Aušrai belieka tik džiaugtis, kad ji prisidėjo prie naujos tradicijos gimimo.

Menininkė kelias savaites prieš Vyšnių festivalį važinėja vakarais po miestelį, renka jo gyventojų kaliausių nuotraukas ir daro kaliausių žemėlapį. Kiekviena iškelta kaliausė jai labai svarbi. Pagal sudarytą žemėlapį į miestelį atvažiavę turistai gali vaikščioti po apylinkes ir grožėtis gyventojų kiemus puošiančiomis šmaikščiomis kaliausėmis.

Dažnai kaliausės daug pasako apie jas iškėlusius žmones. Pavyzdžiui, jei ji aprengta statybininko rūbais, ją gaminusioje šeimoje tikrai yra statybininkas, o jei kaliausė su gitara, tikrai yra muzikantas. Viena moteris gamino kaliausių porą: jaunąjį ir jaunąją. Kai meistrė paklausė, kodėl ji taip daro, ji atsakė: „Noriu, kad vaikas apsivestų.“

Tie, kurie netikėjo, juokėsi, vėliau dažnai patys pradėdavo gaminti kaliauses, išgirdę turistus giriant kaimyno kaliausę.

G.Navickaitės nuotr./Kaliausė
G.Navickaitės nuotr./Kaliausė

Pajuokos ir blogi komentarai

Menininkė atsikraustė į Žagarę jau žinodama, ką darys. Jei ji būtų baiminusis dėl vietinių nuomonės apie savo savo darbą, vargu ar Kaliausių fabrikėlis gyvuotų iki šiol.

Kai sugalvojo gaminti kaliauses, jos tėtis ją perspėjo, kad saugotųsi, nes manė, kad tokios idėjos miestelyje gali sunkiai prigyti. Tačiau šalia moters buvo žmonės, kurie tikėjo Kaliausių fabrikėlio idėjomis. Be jų, menininkė mano, jai niekaip nebūtų pavykę padėti miesteliui susikurti šią tradiciją.

Tie, kurie netikėjo, juokėsi, vėliau dažnai patys pradėdavo gaminti kaliauses, išgirdę turistus giriant kaimyno kaliausę. „Iš pradžių buvo svarbiausia žmogų palaikyti pasakant, kad tu ne durnas, jei darai kaliausę“,– šypsosi menininkė.

Kartą žmogus ją pašiepė pasakydamas, kad ji savo gyvenime kažkokias nesąmones daro, tai su lėlėmis, tai su kaliausėmis. Tada menininkė jam parodė verslo centrui užpildytą ataskaitą, kiek edukacijų per metus ji pravedė. Pamatęs sąrašą žmogus nebeturėjo ką pasakyti. „Man pašaipos nesvarbu, nes skaičiai rodo ką kita, žmonės domisi ir atvažiuoja net iš toliausių Lietuvos kampelių“,– pasakoja Aušra.

Prieš porą metų moteris sužinojo, kad liepos 5 diena yra Pasaulinė kaliausių diena. Menininkė labai apsidžiaugė, dabar bendraminčių ieško ne tik Lietuvoje, bet ir svetur.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs