Tačiau jos gyvenimas Lietuvoje prasidėjo ne nuo lenktynių, o nuo visoje mūsų šalyje žinomo renginio. S.Mitrike yra Žagarės vyšnių festivalio įkūrėja, tačiau šiuo metu festivalio organizatoriai kiti, o ji turi ir kitų veiklų – viena iš jų „Formula Junior“ atstovavimas, komunikacija, lenktynių organizavimas Europoje, todėl ji gali dirbti iš bet kurio pasaulio krašto.
„Bendrauju su daugybe narių visame pasaulyje ir tai yra labai įdomus darbas. Nors nesu didelė automobilių mylėtoja, mano širdis yra gamtoje, bet aš labai mėgstu bendrauti su skirtingais žmonėmis.
Pavyzdžiui, visiems lenktynininkams šios lenktynės (Formula Junior – aut.) yra tik pomėgiai, jie turi ir kitų veiklų, užtat įdomu, kaip žmogus iš kito pasaulio mato aplink jį supančią aplinką, kitą kultūrą, veiksmą, požiūrį. Noriu kuo daugiau bendravimo ir kuo mažiau problemų pasaulyje“, – apie savo veiklą pasakoja S.Mitrike.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte Lietuvoje?
– Į Lietuvą pirmą kartą atvažiavau trim mėnesiams 2004-aisiais metais savanoriauti, tačiau po to, kai baigėsi savanoriavimas, ir vėl grįžau, nes patyriau jausmą, kad dar turiu čia Lietuvoje ką veikti.
Tada ir kilo mintis suorganizuoti Žagarės vyšnių festivalį. Tuomet likau čia metams ir per tuos metus susipažinau su savo vyru Sauliumi. Nusprendėme 2006-aisiais išvažiuoti į Angliją ir ten gyvenome penkerius metus. Nors Lietuvoje buvo gerai, tačiau tuo metu pasirinkome Angliją. Ir vieną dieną kažkas mums davė mintį – gal norime grįžti į atgal į Žagarę, – pasakoja Sarah, nusprendusi kartu su vyru parvykti į nuostabųjį Lietuvos miestelį.
– Tada gerai pagalvojome ir nusprendėme, kad mūsų vieta Lietuvoje. Norėjome susituokti, kurti šeimą, o namo Anglijoje, Londone, neįsigysi taip paprastai. Žagarėje turėti savo namą, sodą buvo kur kas paprasčiau, o juk daug žmonių būtent apie tai ir svajoja, ar ne?
Žagarėje mes gyvename jau septynerius metus bei auginame tris vaikus – 6, 4 ir 1,5 metų. Viskas įmanoma – štai mano darbas toks, kad jį galiu dirbti būdama bet kuriame pasaulio krašte, – sako moteris, besidžiaugianti, jog Lietuvoje toks geras interneto ryšys. – Galiu be jokio vargo dirbti Žagarėje, o jeigu gyvenčiau kokiame Anglijos kaime, tai būtų neįmanoma, nes ten interneto ryšio gali nebūti.
Tiek, kiek kainuoja vaikų darželio diena Londone, tiek mes mokame per mėnesį už tris vaikus.
Gyvenimas nedideliame miestelyje neuždaro durų ir neapriboja – Sarah džiaugiasi, kad visai šalia yra Rygos oros uostas – vos už 90 km, pusantros valandos, todėl panorėjus galima bet kada keliauti į įvairias pasaulio šalis.
– Kaip jums atrodo, kokie yra lietuviai, kokius juos matote?
– Tikri. Ką galvoja, tą ir pasako, neapkalba už nugaros, o jeigu yra kažkas negerai, nemeluoja. Jūs esate nuoširdūs ir realūs, o jeigu supykstate, tai žinome ir matome. To jausmo nepaslėpsite, bet taip lengviau bendrauti, kai žinai, kaip tas žmogus jaučiasi.
– Kuo jums patinka Žagarė ir šio miestelio gyventojai?
– Man asmeniškai ir mano šeimai – tai geriausia pasaulyje vieta gyventi. Vaikų darželis nuo namų vos penkios minutės kelio pėstute. Tiek, kiek kainuoja vaikų darželio diena Londone, tiek mes mokame per mėnesį už tris vaikus.
Užtat lietuviai, su šeimomis gyvenantys Anglijoje, pagalvokite, ką ten veikiate, aš asmeniškai nesuprantu, kaip ten galima gyventi. Viskas čia šalia, tiek parduotuvė, tiek poliklinika, tiek gimnazija.
– Jūs gerai kalbate lietuviškai, ar jums buvo sunku išmokti lietuvių kalbą?
– Taip, sunku, nors aš neišmokau (juokiasi). Darbo metu man reikia anglų kalbos, aš sėdžiu viena pati ir dirbu, su vaikais bendrauju angliškai, tačiau Žagarėje judinu kultūros reikalus, todėl man būtinai reikėjo lietuvių kalbos.
Turiu ir noriu bendrauti, kalbu tiek, kiek išeina, darydama daug klaidų, bet man svarbiausia bendrauti. Aš labai noriu bendrauti su aplinkiniais.
Alkoholio įstatymas buvo priimtas labai greitai, todėl manau reikėtų pagalvoti ir apie įstatymą, mažinantį plastiko vartojimą.
Ar su vyru kalbu lietuviškai? Tikrai ne, jis turi patį sunkiausią ir sudėtingiausią „žagarietišką“ akcentą pasaulyje ir kalba labai greitai, tai neįmanoma (juokiasi). Aišku, truputį suprantu, bet jis negali kalbėti lėčiau, todėl jis nėra mano mokytojas, mes tarpusavyje kalbamės angliškai.
Su vaikais kiekvienas mūsų kalbame savo gimtąja kalba, ir taip yra nuo pat gimimo. Tai nėra sunku. Skatinčiau, kad lietuviai, kurie gyvena užsienyje, nebijotų kalbėtis savo gimtąja kalba, kadangi liūdna, kai vaikai ir seneliai negali susikalbėti. O vaikai labai greitai viską išmoksta.
– Ar turite kokių nors svajonių, ką norėtumėte nuveikti gyvenime ir Lietuvoje?
– Kalbant apie Lietuvą, turiu dvi svajones. Pirmoji – noriu, kad lietuviai saugiai vairuotų. Per dažnai matau vairuotojus, kurie rašo žinutes įlindę į telefonus ir tuo pačiu vairuodami. Tai yra baisu – manau, vairavimo kultūra Lietuvoje yra viena baisiausių visoje Europoje.
Kita didelė problema, ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje, – vienkartinis plastikas. Lietuvoje yra tokia graži gamta, bet net čia žmonės negerbia gamtos ir savo aplinkos. Žmonės tiesiog tingi – atvažiuoja pailsėti, surengia pikniką ir po to palieka plastiko šiukšles – jų galima pamatyti visur.
Jūs turite nuostabią gamtą, tausokite ją neteršdami savo šiukšlėmis. Norėčiau, kad žmonės suprastų, kad prieš dvidešimt metų nebuvo tų vienkartinių indų ir jų nereikėjo. Esame maža šalis, bet galime daryti pokyčius, pasiekti gerų rezultatų sumažindami plastiko vartojimą. Juk alkoholio įstatymas buvo priimtas labai greitai, todėl manau reikėtų pagalvoti ir apie įstatymą, mažinantį plastiko vartojimą.
– Papasakokite, ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Jeigu nelyja, mėgstu gamtą ir būti lauke – važiuoti su dviračiais, plaukti su baidarėmis, pasivaikščioti. Nors keliauti labai mėgstu, esu apkeliavusi daugiau kaip trisdešimt skirtingų šalių, tačiau dabar noriu būti tik su šeima ir laiką leisti kartu.
Didžiausią įspūdį man paliko Kanada, kur gyvenau vienerius metus, – gamta tikrai labai sužavėjo ir net kažkuo priminė Lietuvą.
– Ar jūsų šeima ir draugai nustebo, kad pasirinkote gyventi Lietuvoje?
– Ne, jie mane pažįsta (juokiasi). Čia išties puiku. Tik įvažiavus į Žagarę akis traukia medžiai, yra žirgynas, miškai, parkas, dvaras. Aš noriu būti čia, nes tai tokia ramybė, erdvė. Aš nežinojau, kad noriu ramybės, bet kai radau, supratau, kad radau save, kad galiu klausyti paukščių čiulbesio. Čia tikras gyvenimas.
Su visais kaimynais draugaujame, vienas kitą vaišiname vakariene, dalijamės, pavyzdžiui, grįžti namo ir matai, kad prie durų palikta salotų! Gyvenimas man nėra verslas ir turėti daug pinigų. Gyvenimas yra gyventi ir bendrauti. Ir aš čia, Lietuvoje, esu labai laiminga – tikrai taip!
