Pasak ezoterikų, Žemė, kaip ir mes, turi savo čakras, kurios būtinos norint išsaugoti gyvybę planetoje. Kiekviena jų atlieka dvi funkcijas: užtikrina sveiką aplinką ir perduoda bei priima energiją su užkoduota informacija.
Žmonės įsivaizduoja, kad jie – dominuojantys ir visas gyvybės rūšis kontroliuojanys Žemės viešpačiai. O jei Žemė nenori būti kontroliuojama ir nelaiko žmonių rasės vertesne už kitas gyvybės formas?.. O jei Žemės eksperimentai gyvybės laboratorijoje dar nesibaigė? Kaip Žemė perduoda informaciją kitoms gyvybės rūšims?.. Jai reikalinga energija, o didžiausia jos koncentracija, kurioje daugiausia užkoduotos informacijos, sakoma, slypi čakrose.
Kiekviename kontinente, išskyrus Antarktidą, yra išsidėsčiusios po vieną Žemės čakrą, kurios plečiasi ir traukiasi priklausomai nuo aplinkos sąlygų: Saulės ir Mėnulio ritmų, pačios Žemės judėjimo ir kitų veiksnių. Čakra – tarsi energijų verpetas, savo forma primenantis skraidančiąją lėkštę. Taigi kviečiame pasidomėti, kuriose vietovėse, kaip teigiama, yra mūsų planetos čakros.
► Pirmoji čakra: Šastos kalnas
 |
| Fotolia nuotr. / Šastos kalnas |
Tiksliau – snaudžiantis ugnikalnis Kalifornijoje, Kaskadiniuose kalnuose. Tai pagrindinė planetos čakra, jos energinės sistemos pagrindas. Šios čakros energija primena geizerį: plūsta toks galingas gyvybinės energijos srautas, dar neturintis formos ir struktūros. Ji atsiranda tuomet, kai transformuojasi kitose planetos čakrose.
► Antroji čakra: Titikakos ežeras Anduose
 |
| Fotolia nuotr. / Titikakos ežeras Anduose |
Šio ežero Saulės saloje yra akmuo, vardu Titikaka, kuris laikomas geometriniu antrosios Žemės čakros centru. Titikakos ežeras atitinka žmogaus kūno čakrą, „atsakingą“ už kūrybą ir seksualumą. Ši čakra turi įtakos visoms gyvybės formoms, tai tarsi naujų rūšių kūrimo ir evoliucijos centras. Pirmosios čakros energija pasiekia antrąja savotiška Žemės arterija.
► Trečioji čakra: Uluru monolitas ir Kata Tjuta uola Australijoje
 |
| Fotolia nuotr. / Uluru monolitas |
Tai tarsi planetos „saulės rezginys“. Įspūdingos raudonos uolos jau tapo Australijos simboliu. Čakros funkcija – palaikyti Žemės ir visų jos gyventojų gyvybines jėgas. Jei kada nors visi taps sveiki ir nemirtingi, sakoma, jog tai bus iš trečiosios čakros atėjusios išminties nuopelnas.
► Ketvirtoji čakra: Glastonberis ir Šaftsberis, Anglija
 |
| Fotolia nuotr. / Glastonberis Anglijoje |
Tai – Žemės širdies čakra. Glastonberis susijęs su mitais, apipintais Gralio taure, o visoje Anglijoje yra nemažai sakralinių vietų, kurios visos įneša savo indėlį į pasaulinę širdies čakrą. Svarbiausios jų – Aveberio akmenų ratas ar Glastonberio Toro kalva. Šventojo Gralio energija turi jėgos, griaunančios visas sienas tarp tautų ir rasių, o jei Žemės čakra išsiplėstų, pradingtų visų gyvųjų būtybių kančios, skausmas ir fizinė mirtis.
► Penktoji čakra: Didžioji piramidė, Sinajaus kalnas ir Alyvų kalnas
 |
| Fotolia nuotr. / Piramidė |
Gerklės čakros energija slypti Artimuosiuose Rytuose – tai tarsi Žemės balsas, sklindantis iš žemės lopinėlio, kuriame įsikūrusios Jeruzalė ir Meka, dvasinio pasaulio paveldo sergėtojai. Ne veltui tos trys vietos itin svarbios – ant Sinajaus kalno Mozė kadaise patyrė Apreiškimą. Didžioji piramidė yra viena iš nedaugelio dirbtinai sukurtų Žemės čakrų, o iš Biblijoje aprašyto Alyvų kalno atsiveria vaizdas į paslaptinguosius Auksinius Vartus.
► Šeštoji Čakra: mobilus epochos aktyvinimo Centras
Ši čakra, kaip ir visos kitos, turi geometrinį centrą, skirtumas tik tas, kad ši „trečioji akis“ mobili ir vis pasislenka į Vakarus kiekvienos naujos epochos pradžioje. Kiekviena epocha turi savo pavadinimą, atitinkantį Zodiako ženklą – dabar mes kaip tik įkėlėme koją į Vandenio epochą, kurią pakeis Ožiaragis po tūkstančių metų. Kiekviena nauja epocha atneša tik jai būdingas vertybes, pavyzdžiui, Žuvų epochoje tai buvo gailestingumas, Vandenio epochos kodinis žodis bus fizinis nemirtingumas. Daugelyje Žemės vietų dar gyvos legendos apie nemirtingas būtybes, jų šventuosius miestus. Tarkime, Mongolijoje ir Tibete pasakojama apie Šambalą, Anglijoje – apie paslaptingąjį Avaloną. Jose teigiama, kad nemirtingos būtybės Žemėje gyveno daugybę metų, jos buvo atsiskyrusios nuo pasaulio. Kai Žemės Siela sutelkia jėgas naujos epochos subrandinimui, nemirtingieji įneša didelį indėlį į naująjį laikotarpį. Kiekviena nauja epocha turi savo geometrinį centrą: Tauro epochoje tai buvo Beluchos kalnas Sibire, Avino – Kuh-e Malek Siah kalnas Irane, Žuvų – Alyvų kalnas ir Didžioji piramidė, o dabartinėje, Vandenio epochoje, tuo centru tampa Glastonberis-Šaftsberis. Po 4000 metų Ožiaragio epochoje tokiu centru taps Recifė Brazilijoje.
► Septintoji čakra: Kailašo kalnas
 |
| Fotolia nuotr. / Kailašo kalnas |
Tai – šventas Himalajų kalnas, Žemės karūnos čakros centras. Nuo šio kalno viršūnės daugybę šimtmečių sklinda informacija, pagal kurią planeta, tarsi architektė, kuria evoliucionuojančią mūsų realybę. Kailašas taip pat išspinduliuoja informaciją, susijusią su ilgais laiko ciklais. Egzistuoja legenda apie prarastą Kūrybos akordą, primenantį legendą apie Šventąjį Gralį: jeigu būtų surastos trys Kūrybos stygos ir jos suskambėtų sinchroniškai, pasaulis atskleistų tikrąją savo prigimtį ir išnyktų mirtis. Girdint šlovinantį skambesį, sklindantį iš Kailašo kalno (septintoji čakra), meilės dainą iš Žemės širdies čakros ir džiaugsmingą dėkingumo garsą iš trečiosios Žemės čakros, tereikia išminties ir kūrybinės kibirkšties visas natas sujungti į vieną akordą – tuomet Žemės planeta atgims.
