Švedijos mokslininkai 12 metų stebėjo 3,4 milijono Švedijos gyventojų, neturinčių širdies ligų. Kai kurie augino šunis, kiti – ne. Per 12 metų stebėję, kiek iš jų mirė, ir atsižvelgę į svarbius faktorius, tokius kaip amžius ir lytis, mokslininkai apskaičiavo mirties riziką, rašoma theverge.com. Išaiškėjo, kad šunų augintojų mirties rizika net 20 procentų mažesnė nei tų, kurie šunų neaugino.
Ypač didelę naudą turėjo šunis auginantys vienišiai: jų mirties rizika buvo net 33 procentais mažesnė, o širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, tokių kaip širdies smūgis ar širdies nepakankamumas, rizika mažesnė net 8 procentais.
Tyrimas parodė, kad gyvenimas su augintiniais yra tam tikru būdu naudingas sveikatai: pavyzdžiui, žmonės, turintys šunis, linkę būti fiziškai aktyvesni, ir jų kraujo spaudimas yra žemesnis. Šis tyrimas, publikuotas žurnale „Scientific Reports“, papildo gausybę tyrimų, ypač apie širdies ir kraujagysių sistemos ligas – žudiką numeris vienas pasauliniu mastu, įskaitant ir JAV.
„Šuns įsigijimas gali būti labai veiksminga gyvenimo būdo intervencija, – teigia vyriausioji tyrimo autorė Tove Fall, epidemiologijos docentė Uppsalos universitete. – Kai kuriems žmonėms, kurie jaučiasi vieniši arba turi problemų palaikant tinkamą gyvenimo būdą, tai gali būti puiki pagalba.“
Šiam tyrimui mokslininkai analizavo per 12 metų vyriausybės surinktus duomenis apie 3,4 milijono Švedijos gyventojų; duomenis sudarė tokia informacija kaip gimimas, lytis, amžius, sveikata, šeiminė padėtis bei mirtis. Nuo 2001-ųjų šunų augintojai Švedijoje turėjo registruoti savo šunis, darydami ausies tatuiruotę arba poodinės mikroschemos pagalba, kad mokslininkai taip pat galėtų patikrinti, kiek iš tų 3,4 milijono žmonių turi šuniuką.
Tada šunų augintojai buvo lyginami su žmonėmis, neturinčiais augintinių: per dvylika metų buvo nustatyta, kad šunų augintojų mirties rizika dėl širdies ir kraujagyslių sistemos ligų ar kitų priežasčių yra mažesnė. Šunų augintojai, gyvenantys vieni, turėjo mažesnę riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, kaip ir žmonės, auginantys medžioklinius šunis, palyginti su žmonėmis, auginančiais kitokių veislių šunis.
Tikslios tokių rezultatų priežastys yra neaiškios: galbūt, žmonės, auginantys šunis, gyvena ilgiau, nes jie yra fiziškai aktyvesni, arba patiria mažiau streso, T.Fall sakė „The Verge“.
Žmonės, gyvenantys vieni, jaučia didesnę naudą, kadangi jie yra vieninteliai, galintys pasirūpinti savo keturkoju, todėl jie yra priversti jį išvedžioti. Neįsipareigoję žmonės gauna stipresnį emocinį palaikymą iš savo augintinių, kadangi jie neturi antrosios pusės ar vaikų, teigia T.Fall. „Pirmąjį šunį įsigijau, kai buvau vieniša, ir ji buvo mano geriausia draugė, – sako moteris. – Ji buvo labai svarbi.“
Tyrimas turi ir akivaizdžių trūkumų: nepaisant to, kad mokslininkai pakoregavo savo apskaičiavimus, atsižvelgdami į painius veiksnius, tokius kaip pajamos ir išsilavinimas, yra dar labai daug, ko jie nežino apie savo tyrimo subjektus.
Šunų augintojai, gyvenantys vieni, turėjo mažesnę riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.
Pavyzdžiui, gali būti, kad žmonės, gyvenantys vieni ir auginantys šunis, turi mažesnę širdies ir kraujagyslių sistemos ligų riziką, nes jie apskritai yra sveikesni. Šuo reikalauja daug laiko ir lėšų, tad jeigu turite rimtų sveikatos problemų ir gyvenate vienas, galbūt, prieš pirkdami augintinį, pagalvotumėte du kartus. Be to, visi tyrimo subjektai gyvena Švedijoje, tad skirtingose šalyse rezultatai taip pat gali būti skirtingi.
Bet kokiu atveju, mokslininkai tyrė daug žmonių, todėl jų rezultatai yra tikrai stiprūs. Be to, tyrimo rezultatai sutampa su kitų tyrimų rezultatais – ir šunų augintojai jau seniai tai žino. T.Fall sako, kad jos šeima augina „mažą aktyvų šuniuką“, mažąjį olandų spanielį, su kuriuo jos vaikai labai mėgsta žaisti miške. „Mes tikime, kad tai pagerina šeimos mikroklimatą, – sako moteris. – Labai malonu, kai grįžti namo po nekokios darbo dienos, tačiau šuniui nerūpi. Jis tiesiog šokinėja, vizgina uodegą ir vis tiek yra laimingas.“
