Pagrindinis akcentas – puokštė
Bene svarbiausia Žolinės tradicija – iš įvairių augalų, daržovių ar vaisių susikurti derliaus puokštę. Ją būtina pašventinti bažnyčioje šventės dieną, kad įgautų simbolinę prasmę. Seniau pašventinta Žolinių puokštė išlikdavo svarbi ištisus metus.
Pašventintos daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, gyvuliams, esą jas suvalgius nepuls ligos ir nelaimės, o javus ūkininkai užkasdavo atgal į žemę, kad ateinančiais metais derlius būtų dar gausesnis.
Likę žolynai būdavo sudžiovinami ir laikomi garbingiausioje namų vietoje, kad saugotų nuo piktų dvasių, gaisro, nelaimių. Jei užklupdavo audra, šeimininkės sudžiovintą puokštę smilkydavo, kad į namus netrenktų žaibas, o jei susirgdavo kuris namiškis – pagelbėdavo džiovintų puokštės augalų arbata.
Buvo tikima, jog, išmetus pašventintą Žolinės puokštę, namus aplankys nelaimės. Jei ji netyčia supelydavo, tai būdavo sudeginama ir pelenai išbarstomi daržuose bei laukuose, kad kenkėjai derliaus kitąmet nesuniokotų.
Kaip ją pasigaminti
Žolinių puokštę turėtų sudaryti kuo daugiau ir kuo spalvingesnių augalų. Svarbu, kad joje būtų žalumynų, kuriuos pati auginote. Drąsiai improvizuokite, jūsų puokštei tiks bet kokios pievų, darželio ir kambario gėlės, paprastos žolės ir vaistažolės, grūdinės varpos, net vaismedžių šakelės su vaisiais.
Norite išskirtinės puokštės? Jos viduryje įkomponuokite kopūstą, morką, porą ar kitą daržovę. Senovėje taip darydavo Dzūkijos regiono moterys. Žemaitijoje puokštės akcentu buvo dagys, kuris simbolizavo Kristaus kančią.
Kuriant Žolinės puokštę paprastai pirmiausia imamas didžiausias turimas augalas (ar daržovė) – pagrindinis kompozicijos akcentas. Aplink jį dedami javai, toliau – įvairūs žolynai, o puokštės pakraštyje – žydintys augalai, spalvingos gėlės.
Plačiau apie Žolinių tradicijas skaitykite 32-ajame žurnalo „Ji + 7 dienos“ numeryje!
