– Kuo ypatinga Žolinės šventė ir šis metas?
– Mūsų protėvių laikais Lietuvoje buvo labai gerbiama Žemė, kuri traktuojama ir kaip maitintoja, ir kaip saugotoja, ir kaip mama, besirūpinanti savo vaikais. Gamtos grožis bei joje vykstantys nuostabūs gamtos virsmai – žiemą keičia pavasaris, po jo ateina vasara, tada ruduo ir vėl žiema – viskas sukasi ratu, visa tai maloniai džiugindavo mūsų senolius. O vasaros ir rudens sandūroje buvo švenčiama Žolinių šventė – padėka už naują derlių.
Įvairios vaistažolės, gėlės, javai, vaisiai, daržovės gausiai džiugino tuos, kurie buvo darbštūs, atsakingai augino ir surinko gamtos teikiamas gėrybes. Šią dieną (rugpjūčio 15 d.) moterys eidavo į laukus, pievas ir darželius, rinkdavo gražiausias vaistažoles, gėles, pindavo vainikus, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Per Žolinę buvo kepama duona ir gaminami kiti gardūs patiekalai, kurių visi labai norėjo paragauti, nes iki Žolinių niekas nedrįsdavo valgyti naujo derliaus vaisių ir tik palaiminus naujas gėrybes, visi galėdavo vaišintis. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, kad galėtų kartu pabūti ir padėkoti už visokeriopą pagalbą vieni kitiems, bei maitintojai Žemei už jos teikiamas vertybes.
Vėliau, įvedus į Lietuvą krikščionybę, ši šventė buvo sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo švente. Rugpjūčio 15 d. bažnyčiose buvo laiminamos laukų žolelės, gėlės ir kiti augalai. Dabar kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai.
– Ką vertėtų nuveikti per Žolinę? Kokios tradicijos gajos buvo anksčiau?
– Žolinės dieną žmonės pindavo vainikus ir darydavo gražiausias puokštes iš įvairių vaistažolių, laukų bei daržų gėlių, netgi dėdavo vaisių (obuolių, kriaušių, vyšnių šakelių) ir daržovių (kopūsto galvą, morkų, burokėlių). Dažniausiai rinkdavo šiuos vaistinius augalus: paprastąjį kietį (lot. Artemisia vulgaris), kartųjį kietį (pelynas, lot. Artemisia absinthium), vaistinę juozažolę (vaistinis isopas, lot. Hyssopus officinalis), įvairias mėtas (lot. Mentha), paprastąjį raudonėlį (lot. Origanum vulgare), vaistinį šalaviją (lot. Salvia officinalis), raudonąjį dobilą (lot. Trifolium pratense), vaistinę ramunę (lot. Matricaria recutita), žaliąją rūtą (lot. Ruta graveolens), diemedį (lot. Artemisia abrotanum), rugiagėlę (lot. Centaurea cyanus), čiobrelius (lot. Thymus) ir kitus – kurie, ne tik papuošdavo puokštes ir vainikus, bet ir buvo labai naudingi sunegalavus.
Be to, visi vainikėliai ir puokštės buvo pašventinami, todėl įgydavo išties stebuklingų gydomųjų galių. Šiuos šventintus žolynus žmonės gerai išdžiovindavo ir laikydavo visus metus iki kitos Žolinės. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, o užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus. Jeigu žmogus peršaldavo ar sutrikdavo virškinimas, visada į vaistažolių arbatas būtinai įdėdavo ir šventintų augaliukų, nes buvo manoma, kad taip greičiau ligonis pasveiks, o sveikuolis taps dar sveikesniu ir jokios ligos prie jo neprikibs.
– Pasidalinkite patarimais, ką galime nuveikti su lietuviškomis žolelėmis?
– Iš įvairių vaistinių augalų, surinktų per visą pavasarį ir vasarą iki pat Žolinės, galite ruošti skaniausias arbatas, lietuviškus prieskonius, smilkalus, pagalvėles, vonias. Jeigu norite pasigaminti skanios arbatos ir pavaišinti svečius, tuomet galite receptus dėliotis patys: paimti įvairių lapų ar uogų (juodųjų serbentų, aviečių, gervuogių, vynuogių) sumaišyti su mėta, melisa, raudonėliu ir gausite skanią arbatėlę. Jeigu turite rimtų užmojų pasisveikatinti, ar išspręsti įvairias sveikatos bėdas, tuomet reikėtų pirmiausia pasidomėti priežastimis, kodėl atsirado viena ar kita liga, ir ką jį man nori tuo pasakyti. Tik išsiaiškinus, kodėl negaluojame, galime daryti žolelių mišinius arba gerti pavienes vaistažoles, tačiau tam reikia jau plačiau išmanyti vaistingąsias augalų savybes, kaip tinka juos surinkti ir paruošti.
Dažniausiai tokios žolelės geriamos jau ilgesnį laiką: 3 ar 6 mėnesius su tam tikromis pertraukomis (pavyzdžiui, vaistažolių mišinys geriamas 21 dieną ir daroma 7 dienų pertrauka, tada vėl kartojama; jeigu pavienės žolelės, tuomet 7 dienas geriama ir daroma 3 dienų pertrauka). Sudarant vaistažolių mišinius galioja įvairios taisyklės ir nurodymai, todėl jeigu nelabai nusimanote apie atskirų vaistažolių gydomąsias savybes bei kaip jos viena su kita dera, geriau gerkite pavienius augaliukus arba kreipkitės į tai gerai išmanančius vaistažolininkus.
Jeigu norite pasigaminti lietuviškų smilkalų, tuomet darykite taip: paimkite paprastojo arba karčiojo kiečio, paprastosios kraujažolės, pelkinės vingiorykštės, paprastosios jonažolės žolės (visas augalas esantis virš žemės), gerai sudžiovinkite, kad lengvai trupėtų tarp pirštų, labai smulkiai susmulkinkite, suvyniokite į minkštą popierėlį ir uždegus smilkykite namus ar aplinką. Stiprus žolelių kvapas valo, dezinfekuoja aplinką, atbaido uodus, o jei šiuos smilkalus pasigaminsite iš vaistažolių, kurios buvo pašventintos per Žolines, tai atbaidys dar ir nekviestus svečius.
