Žvejoti Rokas pradėjo gal 6-erių, sekdamas tėvo pavyzdžiu. Vyro seneliai gyveno Anykščių rajone, prie didelio ežero, tad pamažu žvejyba tapo mėgstamiausiu laisvalaikio praleidimo būdu.
„Gaudydavau sau kilbukus su plūdine meškere ir buvo labai smagu“, – prisimena R. Vilutis.
Šiandien žvejas bando viską: ir spiningavimą, žvejybą dugnine meškere ir poledinę žūklę.
Ten jauti upės jėgą, srovę... Ten ir žuvis galingesnė. Žinote, mėginama kurti „Žvejų rojų“ Molėtuose ar Ignalinoje... Mes jau turime žvejų rojų! Tai visas Pamarys.
Žvejų rojus – ten, kur plaukia viskas!
Žvejoti R. Vilutis išsiruošia ilgam – bent kelioms dienoms, apgalvojęs ir susirinkęs visą reikiamą įrangą, kartu su draugų kompanija.
Žvejybos vietoje vyrai susikuria nedidelę stovyklą ir ten gyvena kelias dienas. O kaip žiemą?
„Lipu ir ant ledo. Bet daugiau dėl to, kad daugiau nebelieka ką žiemą veikti, – šypsosi pašnekovas. – Aišku, ant ledo irgi yra skirtingų įrankių ir technikų: gali gaudyti karšius, kuojas, vadinamąją „baltą“ žuvį arba mėginti suvilioti plėšrias žuvis.“
Žvejas taip pastovyklauti vyksta maždaug kas dvi–tris savaites. Bent kartą per metus jį traukia ir į Nemuno žemupį. Ir nesvarbu, jog ten kartais plaukia ne tik žuvys, bet ir trobos, gyvuliai bei automobiliai.
„Ten jauti upės jėgą, srovę... Ten ir žuvis galingesnė. Žinote, mėginama kurti „Žvejų rojų“ Molėtuose ar Ignalinoje... Mes jau turime žvejų rojų! Tai visas Pamarys: Nemuno delta, Šilutės, Pagėgių rajono pievos, Minija. Čia jau gamta viską sutvarkė: yra Baltijos jūra, yra Kuršių marios – didžiulis vandens telkinys, kur yra galybė žuvies, o ta žuvis mėgsta paplaukti pasimaitinti, neršti į upes. Ir apskritai Nemunas man – egzotika. Visai kitoks jausmas sėdėti prie galingos upės nei prie stovinčio vandens telkinio“, – pasakojo Rokas Vilutis.
Įtartinas žvejų automobilis
Nemuno deltoje žvejas dažniausiai taikosi į tuos pačius karšius ir kuojas. Tačiau teisingai pastebėta, kad ši upė yra galinga ir savo galią kartais parodo ne tik vietiniams gyventojams, bet ir žvejams. Pašnekovas pasakoja istoriją, kuri galėjo baigtis rimtais nemalonumais...
Gamta, išvažiavimas, stovyklavimas, atsipalaidavimas, gera kompanija – yra tai, ko reikia žvejyboje. Ir galiausiai geras laimikis viską vainikuoja!
„Pavasarį pusiau užlietose Pagėgių pievose žvalgėmės, kur pažvejoti. Privažiavom užlietą kelią. Et, ką čia ta bala – pravažiuosim. Vis dėlto viduryje „balos“ supratome, kad ji bent metro gylio. Vargais negalais pravažiavome dievagodamiesi, kad jau atgal pro čia tikrai negrįšim. Tačiau už kelių šimtų metrų – dar didesnis vandens užlietas plotas, pravažiavimo nėra. Na, ką gi – sukomės atgal. Važiuojant per tą balą automobilio skydelis rodė visus įmanomus „blogai, blogai, blogai!“ signalus. Neilgai trukus supratome, kad toje baloje pasiliko mūsų automobilio valstybinis numeris“, – nuotykius prisimena R. Vilutis.
Ir tai – dar ne viskas. Išbraidę balą ir keliskart išsimaudę joje dėl prarasto automobilio numerio, žvejai nusprendė tęsti kelionę be jo – mat jį bala, kaip Lietuvoje sakoma. Tačiau netikėtai priekyje išdygo pasienio pareigūnų automobilis.
„Negana to, buvau palikęs savo dokumentą. Taigi įsivaizduokite: pasienio ruože, kuris akylai stebimas dėl kontrabandos, važiuoja automobilis be numerių ir keleiviai – be dokumentų... Laimei, pasieniečiai pasitaikė supratingi – parodėme jiems sukrautą žvejybinę įrangą.
Tada jau nebeieškojome jokios „geresnės“ vietos – sėdome prie Nemuno ir labai smagiai pažvejojome. Vakare dar atvyko tie patys pasieniečiai patikrinti“, – šiandien šypsosi R. Vilutis.
„Ar nematėte čia vienišos valties?“
Dar vienas nuotykis Roko kompanijai nutiko žvejojant vieno iš Aukštaitijos ežerų saloje.
„Iš ryto pakilo smarkus šoninis vėjas ir bangos. Jau ruošėmės krauti daiktus į valtį, kai pastebėjome, kad jos nebėra – bangos išsupo ir nunešė gilyn į ežerą! Valtis tolo nešama vėjo ir bangų, o kartu su ja variklis, echolotas ir visa kita įranga. Kadangi kitos valties neturėjome, o likti saloje irgi nebuvo didelio noro, paskambinome draugui ir už gero pusvalandžio jis atplaukė mūsų gelbėti“, – prisimena žvejas.
Tuo metu R. Vilučio valtis nutolo ir dingo už kitos ežero salos. Atplaukus į vietą, kur ji lyg ir turėjo atsiremti į kitą krantą žvejai nerado nieko.
„Paklausėme vietinių žvejų, ar matė valtį, gavome patvirtinimą, kad valtis tikrai prieš keliolika minučių čia praplaukė, turėjo atsiremti į nendryną. Išnaršėme visus nendrynus, tačiau valties taip ir neradome. Buvo juokinga, bet kartu ir nelinksma dėl valties ir įrangos. Juolab valtis buvo skolinta, o įranga visiškai nauja...“ – prisimena R. Vilutis.
Vyrai svarstė, ar valtis, apversta bangų, nugarmėjo į ežero dugną, ar kažkas, radęs tokį lobį (geresnį net už kelių kilogramų lydeką ar lašišą), tiesiog ją nusitempė.
Vis tik žvejai neprarado vilties ir toliau ieškojo pagalbos, tik jau nebe žvejų. Pasikvietę draugą su dronu kitą dieną jie iš aukščiau pastebėjo valtį tose pačiose nendrėse.
„Ji buvo giliai tame pačiame nendryne, kuriame ieškojome, tačiau gerokai pasislinkusi į šoną. Nendrės toje vietoje didžiulės, valties nuo vandens nesimatė. Iš viršaus puikiai matėsi per kelis šimtus metrų. Valtis buvo visiškai sveika, įranga vietoje“, – dar kartą lengviau atsikvepia pašnekovas.
Bala lovoje? Išsidžiovini ir žvejoji!
Kodėl dar taip traukia į deltą? Žvejui patinka šviežiai susidarę ežerėliai ar kanalai.
„Tuose ežeriukuose pasilieka daug žuvų, jos puikiai kimba. Niekada nežinai, koks bus tas ežeriukas – ten viskas kasmet keičiasi! Beje, ir dabar Pamary prasideda potvyniai – jau vien tai yra egzotika“, – sako žvejas.
Laimikis – tai tarsi žvejybos finalas, tačiau jis tikrai nėra tikslas pats savaime.
„Gamta, išvažiavimas, stovyklavimas, atsipalaidavimas, gera kompanija – yra tai, ko reikia žvejyboje. Ir galiausiai geras laimikis viską vainikuoja! Kita vertus, jei turi bent vieną iš šių sudedamųjų dalių – jau yra gerai. Jei išvažiavai su kompanija – tai jau gerai, ir nesvarbu, geras ar blogas bus oras“, – sako R. Vilutis.
Jei turi namie nupjauti žolę ar pasodinti medį, tai ir sodini jį prieš žvejybą arba iš jos grįžęs. Bet tu tai padarai. O jei tas dvi dienas drybsosi ant sofos – nuo to kažkam bus geriau?
Beje, išvykę į žvejybą vyrai niekada nekeičia savo planų dėl oro sąlygų.
„Na, nebent užlieja viską“, – gerai pagalvojęs vienintelę sąlygą, galinčią nutraukti žvejybą, prisimena pašnekovas.
Draugai mėgsta ir naktinę žvejybą – keliasi, net jei naktį siaubingai lyja.
„Nėra blogo oro – yra netinkama apranga. Blogiausiu atveju yra ugnis, prie kurios gali pasišildyti ir išdžiūti. Yra buvę situacijų, kai atsikeli, ir viskas kiaurai šlapia: palapinė, miegmaišis, „lovoj“ – bala vandens! Et, išsidžiovini ir toliau sau žvejoji“, – sako R. Vilutis.
Jis teigė, jog iš žvejybos nereikia per daug tikėtis – kartais ji būna visiškai „tuščia“, o kartais, nuvykus tiesiog pasėdėti prie ežero, tenka traukti vieną laimikį po kito – nėra kada pailsėti.
Pašnekovas sako, jog jo draugų kompanijoje neegzistuoja jokie žvejybiniai prietarai ar taisyklės: jie drąsiai linki vieni kitiems sėkmės, nors tarp žvejų tai esą nieko gera nežadantis palinkėjimas.
O kaip šeimyninės pareigos?
Į R. Vilučio buriamą „žvejų stovyklą“ dažniausiai suvažiuoja vedę vyrai. Tačiau žvejas neigia, kad taip jie „pasprunka“ nuo šeimyninių pareigų. Atvirkščiai – reikia lankstumo ir laiko planavimo įgūdžių, kad ir namiškiai neliktų pikti, ir žvejybai dar liktų bent porą dienų.
„Žvejyba netrukdo šeimyninei laimei, – šypsosi R. Vilutis. – Jei turi namie nupjauti žolę ar pasodinti medį, tai ir sodini jį prieš žvejybą arba iš jos grįžęs. Bet tu tai padarai. O jei tas dvi dienas drybsosi ant sofos – nuo to kažkam bus geriau?“
Negana to, po tokio savaitgalio retas grįžta su pietumis ar bent jau vakariene.
„Laimikį arba atiduodi tam, kam reikia, kas tikrai jį suvalgys, arba tiesiog paleidi atgal“, – sako R. Vilutis.
Jis savo laimikių iš pagarbos žuvims nefotografuoja, tad teks patikėti žvejo žodžiu: buvo pagavęs maždaug 5 kilogramų svorio lydeką. Jos galva papuošė R. Vilučio sieną. Visos kitos vėliau pagautos panašaus svorio žuvys keliavo atgal į ežerą.
„Nes juk nesuvalgysi tiek, o trofėjų jau turiu“, – gūžteli pečiais žvejas.
R. Vilutis laikosi visų taisyklių, išskyrus gal vieną. Prakalbus apie brakonierius jo balsas pasikeičia.
„Esame radę tinklų. Pranešėme aplinkos apsaugos inspektoriams. Pagal taisykles tinklų tu negali traukti, jei radai, bet... aš visiems linkėčiau juos sunaikinti“, – sako pašnekovas.
Neturint įgūdžių ir brangiausios meškerės nepadės
Pastaruoju metu Lietuvoje populiarėja žvejų mėgėjų varžybos. R. Vilučio teigimu, visur – ir poledinėje, ir kitų rūšių žvejyboje – rezultatus nulemia sugautos žuvies svoris, kartais – penkių didžiausių pagautų žuvų svoris. Taip pat egzistuoja prizas už didžiausią varžybų žuvį.
„Čia jau yra azartas. Užsibrėži kokį nors tikslą, pavyzdžiui, kad pateksi į 20-uką. Į varžybas atvažiuoja žmonės, kurie dalyvauja Lietuvos čempionate – jų nepralenksi, bet smagu aplenkti kokį nors panašaus lygio žveją“, – sako R. Vilutis.
Varžybos organizuojamos ir spiningautojams, ir mėgėjams patupėti ant ledo.
Jo teigimu, žvejybai reikia kokybiškų įrankių, tačiau įgudęs žvejas ir su pačia prasčiausia meškere pasirodys neprastai.
„Įgūdžiai, taktika, judesiai – nuo to priklauso varžybų rezultatas. Įgudęs žvejys masalą į didesnį gylį užmes per sekundę. Naujokas – neužmes, jam visaip pinsis tas valas“, – sako R. Vilutis.
Baigdamas pokalbį jis patikina, kad nepaisant žvejų mėgėjų gausos žuvies nemažėja ir jos visiems užtenka – ypač po to, kai šalies ežeruose buvo uždrausta verslinė žvejyba.
