Įsimylėjėlius sujungdavo viršaitis
Nors daugelis galvoja, kad piršlys nuo seniausių laikų – neatsiejamas vestuvių personažas, visgi jo sąvoka atsirado tik XIX amžiuje, o iki to laiko kiekvienoje bendruomenėje būdavo vyriausiasis viršaitis, kuris sujungdavo žmones.
Jis taip pat pasirūpindavo, kad vestuvių rytą jaunieji apsikeistų rūtų vainikais, kurie buvo pats svarbiausias vestuvių simbolis, nes atstodavo vestuvinius žiedus. O piršlybos buvo glaudžiai siejamos su žemės deive Žemyna. Piršlybų metu būsimos nuotakos tėvas, demonstruodamas, jog pritaria vestuvėms, melsdavosi ir ant žemės pildavo alų. Tokį patį ritualą atlikdavo ir piršlys.
Piršlybų metu būsimos nuotakos tėvas, demonstruodamas, jog pritaria vestuvėms, melsdavosi ir ant žemės pildavo alų.
Sėkmingų piršlybų pabaigoje dar kartą būdavo pagerbiama Žemyna – jaunosios tėvas su piršliu atlikdavo specialią užgėrimo apeigą Žemės deivės garbei. O nuo gimtųjų namų atsiskirdama nuotaka turėjo tradiciją pabučiuoti Žemę.
Padėkoti visoms stichijoms ir paprašyti jų pagalbos naujame gyvenime, pasak žinovų, būtų pravartu ir šiais laikais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jam ir jai: dalykai, kuriuos turėtumėte žinoti dar iki vestuvių
Mergvakaris – vainiko pynimo šventė
Šiais laikais iš esmės yra pakitęs ir mergvakarių bei bernvakarių šventimas. Jie labiau primena linksmus, šurmulio bei nerūpestingumo kupinus vakarėlius nei rimtas apeigas. Ne paslaptis, kad šiuolaikiniai vaikinai prieš vestuves neretai ir į striptizo klubą užsuka...
Anksčiau šios dienos svarbiausiu akcentu būdavo pasiruošimas tuoktuvėms. Mergvakaris pirmiausia būdavo vainiko pynimo šventė. Merginos pindavo vainiką, kurį vėliau vyriausioji pamergė santuokų rytą įteikdavo jaunikiui. Ši pasiruošimo šventė būdavo lydima nuostabių dainų. O tuo tarpu jaunikio draugai pindavo vainiką jaunajai.
Į šią šventę prieš tuoktuves, skirtingai, nei šiais laikais, buvo žiūrima labai rimtai. Žmonės tikėjo, kad jei rimtai žiūrėsi į tuoktuves bei visus priešvestuvinius ritualus, ateityje lauks sėkmingas gyvenimas.
Sužadėtuvės ir vestuvės – viena šventė
Šiais laikais po sužadėtuvių vestuvių šventė gali išaušti labai negreitai, o štai XIX a. sužadėtuvės ir vestuvės neretai vykdavo vieną ir tą pačią dieną. Pavyzdžiui, Žemaitijoje sužadėtuvių ritualas būdavo greitas: piršlys pirmiausia suderėdavo su nuotakos tėvais dėl kraičio dydžio, tada buvo klausiama, ar jie sutinka dukterį ištekinti už vyro, vėliau to pasiteiraujama būsimo jaunikio ir galiausiai – nuotakos, ar ji sutinka tekėti.
Jos sutikimą tekėti simbolizavo neįprastas veiksmas – nuo piršlio atsivežto degtinės butelio ji nuimdavo rūtų vainikėlį.
Gavęs teigiamus atsakymus piršlys duodavo jauniesiems apsikeisti rūtų vainikais, kas reikšdavo, kad pora oficialiai sutuokta. Tiesa, tai – naminių jungtuvių apeigų paprotys.
Panevėžio apylinkėse irgi vyravo panašios sužadėtuvių tradicijos: į namus susirinkdavo artimieji ir giminės, piršlys pasodindavo jaunąją ir jaunąjį, liepdavo jiems pasikeisti žiedais, rūtų vainikais.
TAIP PAT SKAITYKITE: O jei jūsų vestuves filmuotų šuo? Viena jaunavedžių pora pabandė ir liko nustebinta
Nuotaka dovanodavo jaunikiui raštuotas vilnones pirštines, o jis jai – šilkinę skarelę. Trumpą ritualą vainikuodavo saldus bučinys. Po sužadėtuvių, kurios turėjo teisinę reikšmę, sekdavo apeigos ir simboliniai veiksmai, įteisinantys namines jungtuves.
Piršlybos – nerašytinė sutartis
Iki Antrojo pasaulinio karo jaunuolis, ketindamas vesti, piršliu pasirinkdavo vedusį, iškalbingą vyrą, kurio pareiga buvo iš anksto sužinoti, ar galima pas geidžiamą merginą atvykti pirštis. Piršlys siųsdavo į merginos namus savo žmoną ar kitą kokią vyresnio amžiaus moterį, kad šioji sužinotų, ar neprieštarauja merginos tėvai, kad atvyktų piršliai.
Žinoma, tais laikais vaikinas merginos taip gerai nepažinojo, kaip šiais laikais, o dažniausiai būdavo nusižiūrėjęs šokiuose, turguje ar kokioje bendroje talkoje. Tada buvo manoma, kad ištekėti už tame pačiame kaime gyvenančio jaunuolio – labai garbinga. Visgi laikui bėgant, dėl ekonominių pokyčių didėjo poreikis vaikinams dairytis turtingesnių nuotakų. Todėl žvalgytuvės vykdavo ir tolimesniuose kaimuose. O kai jaunuolis rasdavo tinkamą kandidatę į žmonas, su piršliu vykdavo pas ją į namus.
Beje, buvo populiarios ne vienos piršlybos. Pirmąsias daugiau galima vadinti pažintuvėmis. Piršlio misija buvo malti liežuviu ir derėtis dėl turto. Jei piršlys gerai suderėdavo ir tėvai sutikdavo išleisti dukrą už vyro, būdavo kviečiama ir pati susitikimo kaltininkė. Jos sutikimą tekėti simbolizavo neįprastas veiksmas – nuo piršlio atsivežto degtinės butelio ji nuimdavo rūtų vainikėlį. Per antrąsias piršlybas piršlelis dar uoliau darbuodavosi liežuviu – būdavo sudedami paskutiniai taškai dėl turto.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kitoks požiūris: vizažistė darėsi makiažą net ir gimdymo metu
Apie merginos kraitį nebūdavo kalbama, nes jį sudarė jos pačios rankų darbo siuviniai, mezginiai ir kiti darbeliai. Antrosios piršlybos reiškė, jog dėl merginos galutinai suderėta. Tai buvo lyg nerašytinė sutartis.
Vietoj vedybinių sutarčių – specialūs raštai
Nykstant seniesiems kaimo papročiams, derybos dėl turto tapo svarbiausia piršlybų dalis. Kai pavykdavo sėkmingai susiderėti dėl turto, būsimos nuotakos tėvai vykdavo pas jaunuolio tėvus apsižvalgyti bei turtą įvertinti. Jei ir ši dalis praeidavo sėkmingai ir nekildavo jokių nesutarimų, merginos tėvai duodavo tvirtą sutikimą dėl būsimų vestuvių.
Tiesa, vykdami į vaikino tėvų ūkį, merginos tėvai pasiimdavo ne tik dukrą, bet ir nemažai giminaičių. Neretai visiems smalsuoliams neužtekdavo vieno vežimo – tekdavo važiuoti keliais. Kaip ir piršlys, važiuodamas pas būsimą nuotaką, taip ir merginos tėvai, vykdami pas būsimą žentą, veždavo degtinės butelį.
Tiesa, derėdavosi būsimųjų jaunųjų tėvai – patys jaunieji pokalbyje nedalyvaudavo, tik viską stebėdavo iš šalies. Jei pavykdavo rasti bendrą kalbą, po sėkmingų derybų laukdavo iškilmingi pietūs, po kurių vykdavo juridinis dokumentų pasirašymas. Specialus raštas turėjo būti patvirtintas liudininkų. Šiais laikais tokius raštus dėl turto pakeitė vedybinės sutartys.
Mergvakariai ir bernvakariai
XX a. pradžioje išpopuliarėjo mergvakariai ir bernvakariai. Jie vykdavo jungtuvių dienos išvakarėse. Kiekvienoje etnografinėje srityje jos turėjo šiek tiek kitokias tradicijas.
Ši diena buvo skirta jauniesiems atsisveikinti su savo draugais, kitais bendraamžiais, kurie buvo dar nesukūrę šeimų. Be to, per mergvakarius ir bernvakarius laukdavo darbų gausa – reikėjo pasiruošti vestuvėms, nupinti vainikus. Pinti nuotakai vainiką turėjo 4–8 merginos. Porinis skaičius reiškė, kad ištekėjusi mergina gyvens laimingai ir neliks našle.
Nors bernvakaris būdavo minimas kukliau, neretai užsitęsdavo iki to laiko, kai jaunajam su piršliu ir vedliais ateidavo metas važiuoti pas jaunąją.
Vainiko pynimas buvo rimta ceremonija. Šio ritualo metu vainiko pynimui vadovavo vyriausia vainiko pynėja. Draugės, dainuodamos specialiai šiai šventei skirtas dainas, puošdavo jaunąją, derindavo jai kaspinus, kitas aprangos detales. Dainos būdavo graudžios, verčiančios susimąstyti. Neretai verkdavo tiek jaunoji, tiek jos tėvai, tiek susirinkusios draugės.
Būsimoji nuotaka bučiuodavo tėvus, drauges, už viską jiems dėkodavo. Po namiškių palaiminimo, jaunoji aplankydavo ir kitus kaimo žmones. Jie taip pat linkėdavo sėkmingo vedybinio gyvenimo. Po rimtų ritualų vakaras baigdavosi šokiais ir jaunimo pasilinksminimu.
Bernvakariai nebūdavę tokie iškilmingi. Tiesiog pas jaunąjį susirinkdavo draugai, kurie jam padėdavo puošti namus, taip pat dainuodavo specialiai šiam vakarui skirtas dainas. Bernvakariuose dalyvaudavo ir vaikino tėvai. Nors bernvakaris būdavo minimas kukliau, neretai užsitęsdavo iki to laiko, kai jaunajam su piršliu ir vedliais ateidavo metas važiuoti pas jaunąją.
Parengė Marija Žilinskaitė
