Iš Kalifornijos kilusi mergina jausdavo nepakeliamą skausmą ryjant ir kelis kartus per dieną vemdavo, rašo „Daily Mail“.
31 metų J. Oyen sakė: „Jausmas buvo toks, tarsi ryčiau stiklą. Man patinka maistas, gaminu ir kepu nuo vaikystės, tačiau suvalgyti jį – tikras iššūkis“.
Metų metus gydytojai negalėjo diagnozuoti jos problemos: „Man sakė: „Tiesiog numesk šiek tiek svorio ir tau bus geriau“, – prisimena Bridget. Tačiau po beveik 10 metų ieškojimų B.Oyen pagaliau buvo diagnozuota reta liga achalazija, kuri pasireiškia rijimo sutrikimais bei sutrikusiu stemplės darbu.
Moteriai buvo 15 metų, kai ji pirmą kartą pradėjo jausti simptomus: didžiulį troškulį, krūtinės skausmą, gausiai atpildavo. Vėliau šie simptomai peraugo į vėmimą kelis kartus per dieną ir stiprų skausmą valgant.
Ji pradėjo jausti nerimą, o valgymo baimė tapo tokia stipri, kad jai išsivystė vengimo valgyti sutrikimas, dėl kurio žmogus labai apriboja maisto vartojimą.
Dabar banke dirbanti B.Oyen pasakojo dailymail.com: „Vidury nakties skambinau mamai ir verkiau. Sakiau jai... „Ką man daryti? Aš negaliu taip gyventi. Kaip man valgyti?“
Achalazija yra reta liga – susidūrus su šia būkle stemplės raumenys tinkamai nesusitraukia, todėl maistas nenukeliauja į skrandį. Priežastis nežinoma, bet gali būti, kad stemplėje dėl virusinės infekcijos ar autoimuninės reakcijos nyksta nervinės ląstelės. Simptomai: sunkumas ryjant, jausmas, kad kažkas yra gerklėje, rėmuo, svorio kritimas ir krūtinės skausmas.
Būdama 25 metų ji buvo nukreipta pas neurogastroenterologą, t. y. žmogų, kuris specializuojasi virškinamojo trakto nervų ligose. Būtent šis gydytojas galiausiai diagnozavo jai achalaziją. Moteris sakė: „Tai buvo pirmas žmogus, kuris manęs paklausė, kaip galėčiau apibūdinti savo skausmą“.
2018 m. B.Oyen kreipėsi į San Fransisko chirurgą, kur jai buvo atlikta minimaliai invazinė procedūra, padėjusi jai beveik metus nepertraukiamai valgyti, tačiau simptomai sugrįžo ir ji buvo nukreipta pas naują gydytojų komandą.
Tačiau dėl pandemijos ilgus mėnesius jai negalėjo būti atlikta operacija, kuri leistų valgyti ir gyventi be skausmo: „Aš pamiršau, kaip galima kentėti tokį didelį skausmą. Didžiąją laiko dalį mane kamavo nemiga“.
Dėl užsitęsusio stemplės pažeidimo ji nebebuvo tinkama minimaliai invazinėms procedūroms, todėl gydytojai nusprendė pašalinti stemplę, atliekant vadinamąją ezofagektomiją. Devynias valandas trukusios operacijos metu gydytojai išpjauna stemplę ir atkuria ją naudodami kito organo, paprastai skrandžio, dalį. Tuomet skrandžio viršus ištempiamas į viršų ir prijungiamas prie likusios stemplės dalies gerklės apačioje.
Po procedūros moteriai kilo papildomų komplikacijų ir atsigavimo laikotarpis buvo neįtikėtinai skausmingas: „Skausmas buvo baisiausias, kokį kada nors esu jautusi. Visas mano liemuo atrodė taip, tarsi mane būtų partrenkęs sunkvežimis... Jaučiausi sumušta ir nusėta mėlynių. Net sėdėdama jaučiausi taip, tarsi išnaudočiau visas savo jėgas“.
Ji lankė fizioterapiją, kad atgautų jėgas, ir nors valgyti sekasi geriau, kartais būna sunku, tačiau ji sutinka, kad gyvenimas visada atrodys taip, kaip dabar: „Žinau, kad kai valgysiu, bus nepatogu. Gali būti skausminga ir tai sukels simptomų bangavimą visame mano kūne. Bet negali nevalgyti“.
Bridget turi stebėti, kiek maisto suvartoja ir gali suvalgyti tik ketvirtadalį puodelio maisto kas 20-30 minučių, todėl dažnai būna, kad visiškai suvalgyti maistą gali užtrukti iki dviejų valandų. Dėl patirtų išgyvenimų B.Oyen išsivystė potrauminio streso sutrikimas ir ji teigė, kad jos psichiatras ir terapeutas yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jai pavyko išgyventi praėjusius metus.
Ji taip pat rado paramą tarp savo draugų ir šeimos narių bei interneto bendruomenėse: „Man pasisekė, kad turiu puikų draugų būrį, kurie tapo maža lėtinėmis ligomis sergančių žmonių bendruomene. Galbūt ne visi turime tas pačias diagnozes, bet visi suprantame vienas kitą. Lėtinėmis ligomis sergančiųjų ir neįgaliųjų bendruomenė „TikTok“ klesti. Tai gražu“.
