Įdomu tai, kad vienu iš artimiausių Edith žmonių paskutiniu metu tapo parduoti nekilnojamą turtą įtikinėjęs brokeris Baris Martinas. Jis buvo prekybos centro projekto vyresnysis plėtros vadovas, kuris galiausiai padėjo jai kasdieniuose darbuose ir klausėsi jos pasakojimų.
B. Martinas sako, kad E. Macefild buvo gyvūnų mylėtojas: „Jei ant šaligatvio būdavo sėklų paukščiams, žinojome, kad jai viskas gerai. Jei iki 11 val. ryto ant šaligatvio sėklų nepamatydavau, eidavau į jos namus, belsdavausi į duris ir klausdavau, ar jai viskas gerai“, – po moters mirties pasakojo vyras.
Paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais B.Martinas vežiojo moterį pas kirpėją, gydytojus ir net tris kartus per dieną gamino jai maistą. Brokeris tikino, kad ponia liko gyventi savo namuose iš principo, ji tiesiog norėjo praleisti paskutines savo gyvenimo akimirkas šiuose namuose, kaip ir jos mama.
Nepalaužė net milijonas
Edith įkalbinėjimų parduoti namą istorija prasidėjo 2006 m., kai didžiąją miesto kvartalo dalį įsigijo bendrovė, planavusi čia pastatyti didelį prekybos centrą su automobilių stovėjimo aikštelėmis. Numatytoje plėtros teritorijoje buvo ir Macefield namas, kuriam tuo metu buvo 106 metai.
Pirmą kartą prekybos centro statytojai moteriai pasiūlė pirkti jos turtą už 750 000 JAV dolerių. Antrasis pasiūlymas buvo jau už visą milijoną.
Pasiūlyme taip pat buvo numatyta surasti lygiavertį būstą kitur ir apmokėti senjorės sveikatos priežiūrą bei pragyvenimo išlaidas iki mirties. Macefield atmetė abu pasiūlymus. Argumentas buvo paprastas – jos nedomino pinigai. Edith motina mirė šiuose namuose, moteris juose jautėsi gerai, todėl niekur nenorėjo kraustytis.
Architektai suplanavo prekybos centrą taip, kad, jei Macefield kada nors nuspręstų išsikraustyti, į pastato planą būtų galima įtraukti ir teritoriją, kurioje stovėjo namas.
Macefield ir jos tvirtumas tapo žiniasklaidos dėmesio centre, tačiau pati moteris nenorėjo bendrauti su spauda.
Netikėtai užsimezgė draugystė
Gavus visus leidimus, 2006 m. pavasarį prasidėjo prekybos centro pastato statybos. Ir tada visai netikėtai užsimezgė E.Macefield ir brokerio B.Martino draugystė. Daugelis manė, kad tai buvo dar vienas bandymas priversti Edith parduoti savo turtą, bet B.Martinas nuolat neigė šias kalbas. Jis tikino, kad jo darbas – skatinti prekybos centro statybą, o ne žaisti žaidimus su kieno nors gyvenimu.
Kaip ir kituose projektuose, taip ir šiame, jis susipažino su žmonėmis, kuriems priklausė nekilnojamasis turtas šalia būsimo projekto. Jis pasidalino savo kontaktinio numeriu, jei iškiltų kokių problemų. Taip jis ir susipažino su E.Macefield. Brokeris norėjo, kad moteris žinotų, kas yra atsakingas už statybos darbus, kad statybos darbų metu kaimynystėje bus triukšmo ir chaoso.
Vyras nesitikėjo tokios malonios reakcijos, mat E.Macefild visiškai nebuvo nusiteikusi priešiškai. B.Martinas patikino, kad ji gali su juo susisiekti, jei tik iškiltų kokių nors problemų, arba jei moteriai ko nors prireiktų.
Vieną dieną, kai Edith paprašė vyro nuvežti ją pas kirpėją, brokeris neatsisakė moteriai padėti. Nuo tos dienos senjorė vis dažniau paprašydavo B.Martino pagalbos – nuvežti pas gydytoją, pagaminti valgyti ar padėti su drabužių skalbimu. Laikui bėgant E. Macefield pradėjo atvirai kalbėtis su B. Martinu, atskleidė jam daug dalykų apie savo praeitį.
Martinas prisimina, kad senolė padėkojusi jam buvo tik vieną kartą. Tačiau galiausiai po mirties Edith būtent jam paliko visą savo turtą, įskaitant namą. Po kurio laiko brokeris pardavė jį verslininkui už 300000 dolerių. Pinigus jis panaudojo savo vaikų studijoms koledže apmokėti.
Po E. Macefield mirties brokeris peržiūrėjo visus jos daiktus, tikėdamasis rasti nuotraukų ar atvirukų iš Europos, apie kurią ji pasakojo įdomių istorijų. Martinas norėjo rasti bet ką, kas patvirtintų, kad ji ten praleido laiko, bet nerado nieko.
Tačiau buvo likę tik daiktai, kurie liudijo kitus jos gyvenimo aspektus: nespalvotos jos ir motinos nuotraukos namelyje, tikros jos parašytos istorijos, motinos skyrybų dokumentai. B. Martinas palėpėje senų batų dėžėje rado ir nedidelę knygelę.
E. Macefild niekada nekalbėjo apie nė vieną iš savo vyrų ir B.Martinas nerado jokių jų nuotraukų. Beje, moteris minėjo apie savo sūnų, kuris mirė nuo meningito būdamas 13 m., tačiau Martinui nepavyko rasti jokių patvirtinimų apie mirusias Edith atžalas.
E. Macefild taip pat buvo parašiusi romaną. Jis išleistas tik dviem egzemplioriais. Skyriuje „Apie autorę“ ji tvirtino, kad Antrojo pasaulinio karo metais patyrė spaudimą, buvo suimta ir išvežta į Dachau koncentracijos stovyklą, iš kurios pabėgo ir kartu su savimi išgelbėjo daugybę vaikų, ir kad Europoje turėjo pilį, kurioje užaugino 27 vaikus.
Nedidelis namelis Ballardo rajone Sietle buvo pastatytas 1900 metais. E.Macefild jį 1952 m. nusipirko iš savo motinos Alisos už 3750 dolerių. Abi jame ir toliau gyveno. Namas buvo beveik 100 kvadratinių metrų ploto, jame buvo keturi kambariai: du miegamieji, vienas vonios kambarys ir palėpė.
Edith dirbo parduotuvės vadybininke ir odontologijos klinikos asistente, tačiau save laikė rašytoja ir muzikante. 1976 m. mirė jos motina ir maždaug tuo metu Macefield išėjo į pensiją. Jai labai patiko groti saksofonu. Savo kieme ji žaidė golfą, o būdama viduje rašė apsakymus. Kartais už juos gaudavo honorarą.
Jos neįtikėtinos gyvenimo istorijos
Edith B.Martinui papasakojo neįtikėtinų istorijų. Jos jį žavėjo, bet kartu kėlė keistą jausmą – tarsi kalbėtųsi su žmogumi iš kitos planetos.
Moteris jam papasakojo, kad 1935 m., kai jai buvo 14 metų, ji turėjo ypatingą norą dirbti JAV vyriausybei. Ji nuvyko ten ieškoti darbo, bet buvo atmesta, nes buvo per jauna. Jos dėdė nusivežė ją į Angliją, kur turėjo pažįstamų, galinčių surasti jai darbą Didžiosios Britanijos vyriausybėje.
Pasak jos pasakojimo, vienas pareigūnas Didžiojoje Britanijoje susidomėjo ja ir nuvežė susitikti su keliais vyrais. E.Macefield turėjo talentą – ji esą grojo klarnetu – ir šie vyrai manė, kad ji puikiai tinka spaudai. Taip ji tariamai tapo britų verge ir atsidūrė nacistinėje Vokietijoje.
Edith kelis kartus tvirtino, kad kartą Vokietijoje susitiko su Adolfu Hitleriu. Ji esą buvo kviečiama į jo vakarėlius. Hitleris esą ten nusivedė jauną šviesiaplaukį berniuką, o vėliau paprašė jos juo pasirūpinti. Moteris tikino, kad berniukas buvo Hitlerio sūnus.
Vėliai ji ėmė pasakoti, kad buvo apkaltinta šnipinėjimu ir išsiųsta į Dachau koncentracijos stovyklą. Ten ji buvo apgyvendinta barakuose kartu su žydų vaikais. Ji taip pat papasakojo, kaip jai pavyko pabėgti – ji pastebėjo sunkvežimį. Jame buvo raktai, taip pat instrukcijos, kaip pabėgti. E.Macefield greitai surinko 13 vaikų, įsodino juos į automobilio galą, ir jiems pavyko pabėgti. Per pabėgimą žuvo du vaikai.
Po to moteris keliavo ir Vokietijoje, ir Austrijoje. Ji atviravo, kad palaikė santykius su austrų operos dainininku Richardu Tauberiu, kuris esą buvo 30 metų vyresnis už ją. Ji esą buvo beprotiškai įsimylėjusi. Jie taip pat susituokė, tačiau vyras ją paliko, kai sužinojo apie moters nėštumą. Abu nusprendė, kad vaikui bus saugiau, jei ji persikels į Angliją – Tauberis iš tėvo pusės buvo žydas.
Grįžusi į Angliją, moteris pagimdė sūnų, kurį pavadino Borisu. Ten 1939 m. ji ištekėjo už vyro iš Jorkšyro, vardu Džeimsas Filipas Dentonas. Jis buvo našlys, turintis vyresnių vaikų. Santuoka buvo sudaryta praktiniais sumetimais. Jis suteikė jai namus ir pavardę sūnui. Jis buvo turtingas žmogus – jam priklausė figų plantacija Afrikoje, kurioje jie praleido keletą mėnesių.
Moteris taip pat pasakojo, kad lankėsi pilyje Kornvalyje, Jungtinėje Karalystėje. Ji nenurodė, kas jai padovanojo pilį, bet teigė, kad ją pavertė našlaičių prieglauda. Ji esą įsivaikino 27 vaikus ir juos ten augino.
Vėliau, anot Edith pasakojimo, Tauberis sunkiai susirgo, o vienintelis moters sūnus mirė nuo meningito būdamas 13 metų.
1958 m. Kardifo mieste Velse ji ištekėjo už Leonardo Simono Genos. Vyrui mirus, moteris grįžo į Jungtines Valstijas rūpintis savo motina. Jos motina mirė 1976 m. Ballardo namelyje, Siatle, kuriame jį ir gyveno. Macefild ne kartą pabrėžė Martinui, kad ir ji norėjo mirti šiame name.
Kuo daugiau E. Macefild pasakojo savo žavingas istorijas, tuo labiau domėjosi Martinas. O istorijų buvo daug. Edith taip pat teigė, kad padėjo Holivudo žvaigždei Mickey Rooney kurti choreografiją, kad turėjo dėdę Eddie, kuris grojo trimitą Lawrence'o Welko grupėje, ir kad amerikiečių aktorius ir režisierius Lionelis Barrymore'as jai padovanojo graviūrų.
E. Macefield taip pat turėjo daugelio garsių žmonių autografus: Katharine Hepburn, Charlie Chaplin, Spencer Tracy ir kt.
Laikraštis „Seattle Times“, rašydamas apie Edith po jos mirties, nunešė jos autografų bloknotą vietiniam antikvarui ir aistringam senų aktorių bei muzikantų gerbėjui Teilorui Bowie. Vyrą šokiravo platus ir įspūdingas parašų spektras. Ne tik autografai, bet net ir sudėtingi asmeniniai užrašai bei savotiški eilėraščiai. Prie kai kurių parašų buvo nurodytos datos ir vietovės: Naujasis Orleanas, Čikaga, Los Andželas.
„Tai per daug gerai, kad būtų tiesa“, – neslėpdamas nuostabos pasakė Bowie. Vis dėlto, peržvelgęs visus puslapius, vyras padarė išvadą, kad bent du trečdaliai autografų yra tikri.
„Žinote, kas iš tiesų įspūdinga? – retoriškai klausė jis. – Visas susidomėjimas šia moterimi buvo susijęs su tuo namu, bet iš tikrųjų tai mažiausiai įdomus su ja susijęs dalykas.“
