Gražvydo akys nemato jau 10 metų, tiek metų tamsoje gyvenantys žmonės, pasak vyro, apsipranta, kiekvienas suranda sau patogesnį gyvenimo modelį. Aišku, lengva nėra, nors situacija Lietuvoje, anot nereginčio vyro, tikrai gerėja – tiek kalbant apie sąlygas, tiek apie visuomenės požiūrį.
Vilnietis pasakoja, kad jie su žmona, kuri taip pat mato labai silpnai, gyvena savarankiškai. „Į darbą vykstu pats, nes jis arti ir puikiai žinau kelią, jei kur toliau – su žmona. Aš nematau visiškai, gyvenu tamsoje, o žmona – silpnaregė. Nors nedaug, bet šiek tiek dar mato. Taigi mes sukamės kartu. Jei reikia vykti į nepažįstamą vietą, judame dviese. O šiaip gyvename, kartais nueiname ir į renginius. Jei žinome, kaip ir kas yra toje erdvėje, – dviese, o kai nežinome – kartu su bičiuliais“, – pasakoja 33-ejų Gražvydas, netekęs regos po inkstų ligos.
Situacija priklauso nuo pačių žmonių
Pasakodamas apie kasdienį gyvenimą, Gražvydas nusiteikęs pozityviai – jei reikėtų palyginti situaciją šiandien ir tada, kai neteko regos, ji – kardinaliai pasikeitusi. Anot jo, pasijuto tai, kad aplinkiniai į žmones su įvairiomis negaliomis žiūri visiškai kitaip nei anksčiau, o tai – labai sveikintina.
„Žmonės atkreipia dėmesį gerąja prasme, ne stebėdamiesi, bet linkę tiesiog padėti, pagelbėti, rūpindamiesi. Jeigu parduotuvėje kasininkės ar konsultantės paprašai pagalbos, ji dažniausiai su mielu noru padeda. Jau nėra ir to, kad žmonės bijo mums padėti. Aišku, noriu pasakyti, kad tai priklauso ir nuo paties žmogaus, kuris turi negalią. Aš pats esu bendraujantis ir galiu laisvai komunikuoti, bet yra žmonių, kuriems nepatinka, kad prie jų prieina. Aš kalbu ne tik apie regos negalią, apie visas“, – komentavo Gražvydas.
Paprašytas įvertinti infrastruktūrą, aplinkos pritaikymą, vyras pasakojo apie Vilnių, kuriame ir gyvena. „Aišku, visada yra kur tobulėti, kiekviename mieste rastume, kur galima dar pasistūmėti, bet gyventi čia tikrai įmanoma. Tik šiandien, kai tiek daug sniego, jau gerokai sunkiau“, – juokiasi regos negalią turintis vyras.
Nereginčio kasdienybė
Pasakodamas apie kasdienius dalykus, kuriuos darydami sveiki žmonės nė nesusimąsto, o neįgaliesiems tenka pavargti, ir gerokai, Gražvydas tikina, kad šiais laikais didžiulė pagalba yra technologijos.
„Ką darome, kai reikia produktų? Pirmiausia, mes įpratę gyventi kiek kitaip. Per dešimt metų jau prisijaukini savo tvarką, nors kadaise mačiau gerai: gyvenau kaip visi, vairavau automobilį ir panašiai. Dabar maisto produktus užsisakome per programėles. Kompiuteriai, telefonai ir išmanieji yra visiškai mums pritaikyti, tad nėra sudėtinga. Man viskas, ką jūs matote programėlėje, yra perduodama balsu.
Vyras atkreipia dėmesį, kad technologijos nematantiems žmonėms atvėrė daug galimybių
Tada aš susirenku vadinamąjį „krepšelį“, užsisakau, nes ir banko programėlės tam pritaikytos, ir laukiu, kaip ir dauguma šiais laikais, kol prekės atvyks į namus“, – apie dalyką, kuris gerokai paprastina buitį, pasakoja Gražvydas. Vyras atkreipia dėmesį, kad technologijos nematantiems žmonėms atvėrė daug galimybių. Lygiai taip pat jis mobiliuoju telefonu užsisako taksi bei kitas visuomenines ir privačias paslaugas.
Pasiteiravus apie fizinius išvykimus, sakykime, į polikliniką, Gražvydas sutinka, kad tai jau kita kalba. „Taip, poliklinikos dažnu atveju nėra pritaikytos. Žinoma, įrengtas pandusas ir tiek, todėl aš asmeniškai daug kur vykstu su žmona. Kai kurias vietas pamenu dar iš matymo laikų, pavyzdžiui Santariškes, nes ten vienu metu praleisdavau daugiau laiko nei namuose.
O jei vietos mažiau pažįstamos, padeda ir baltoji lazdelė. Žmonės tada mato, atpažįsta, pasitraukia ar padeda. Bet aš asmeniškai tada, kaip minėjau, vykstu su žmona. Nors jos regos likutis nedidelis, bet jis yra. Tiesa, galima būtų naudotis ir asmeninio asistento ar socialinio darbuotojo paslauga, bet mes, kol galime patys, tol patys“, – apie kasdienį gyvenimą pasakojo vyras.
Išsirinkti prekę parduotuvėje?
Maisto produktus Gražvydas su žmona dažniausiai perka internetu, o kaip su drabužiais, namų apyvokos daiktais? Vyras nusijuokia, kad čia jau kitas klausimas. „Suprantama, kad tokių prekių reikia ieškoti. Jei aš eičiau vienas, būtų beviltiška. Aišku, net ir drabužius ar kitus dalykus galima pirkti internetu, bet visi suprantame, kad ne visada taip išeina.
„Kai reikia batų, striukės, megztinio ar kelnių, kartais su žmona einame ir į parduotuvę. Vos įėję ieškome kasos. Ją radę, paprašome konsultacijos. Dažniausiai neatsisako, tik reikia šiek tiek palaukti, bet šiaip šiuo klausimu problemų nekyla“, – svarstė Gražvydas.
Vyras nusijuokia, kad neretai, bet prisireikia, ir kitokių pirkinių – buitinės technikos ar namų apyvokos daiktų. „Kaip tik neseniai įsikraustėme į naują būstą, taigi reikėjo absoliučiai visko. Truputį pavargome šiuo klausimu, bet įveikėme šį etapą panašiu principu. Eini, klausi, konsultuojiesi, domiesi.
Mes su žmona mėgstame eiti ten, kur esame jau įpratę, kur žinome, ką ir kur rasti. Nuo seno prisimenu „Akropolio“ išdėstymą, žinome, kaip, kur ir kas, todėl patogu susiorientuoti, taigi beveik viską pirkome ten. Konsultantai paslaugūs, tikrai niekas neveja, kaip tik noriai padeda“, – pasakoja su regos negalia gyvenantis vyras.
Labiausiai norėtų – pritaikytų šaligatvių
Gražvydas atvirauja, kad su žmona stengiasi kartais nueiti ir į kiną, renginį ar pasivaikščioti po vakarinį Vilnių. Paprastai tokiu atveju sutuoktiniai stengiasi susiplanuoti išėjimą su draugais, o kartais pasiryžta išeiti ir dviese.
Vyras svarsto, kad, viena vertus, Vilnius jau vis labiau prisitaiko prie žmonių, turinčių negalią, kita vertus, jei reikėtų atsakyti, kas jam kelia didžiausią iššūkį, Gražvydas įvardija keliones į nežinomą vietą: „Nusišeiti, regis, jau gali. Pavežėją išsikvieti telefonu, prie namų viską puikiai žinai, nulipi, įsėdi, o nuvykęs ten, gali tiesiog vargti ieškodamas įėjimo, nežinai, ar iš viso įeisi. Jei esi atviresnis žmogus, gali pasisakyti vairuotojui, greičiausiai jis padės, bet ne visi taip nori ir gali.“
Miesto nedraugiškumo Gražvydas tikina nejaučiantis, tik yra keli aspektai, kuriuos būtų gerai pataisyti ir tai būtų neapsakomai didelis žingsnis neregiams. Pavyzdžiui, vyras išskiria, kas, jo manymu, svarbiausia – šaligatvių pritaikymas. Tai būtų dalykas, kurį Gražvydas, gavęs progą, pakeistų pirmąjį.
Jei turėčiau galimybę, prašyčiau net ne atgauti regėjimą, o bent tiek, kad galėčiau žolę nuo šaligatvio atskirti, nes šaligatviai – bėda.
„Jei turėčiau galimybę, prašyčiau net ne atgauti regėjimą, o bent tiek, kad galėčiau žolę nuo šaligatvio atskirti, nes šaligatviai – bėda. Pirmiausia, reikėtų šalinti tokias kliūtis, kaip „iš oro“ viduryje kelio atsirandantis stulpas. Nereikia net tos vedimo linijos, skirtos neregiams, būtų gerai tiesiog tvarkingi šaligatviai. O dabar jais eini ir nežinai, kas ten tavęs laukia. Šviesoforai, pavyzdžiui, jau sutvarkyti, tikiuosi, kada nors bus ir šaligatviai“, – komentavo vyras.
Kalbėdamas apie Vilnių, Gražvydas įvardijo ir dar vieną bėdą – kad autobusuose kažkodėl nustojo garsinti stoteles: „Tai pasidarė jau kasdienybė, anksčiau kalbėdavo, dabar jau labai retai, todėl turi arba skaičiuoti, arba telefonu sekti, mėginti atspėti, kur esi.“
Šie du dalykai, pasak pašnekovo, šiandien galbūt daugiausia sukelia diskomforto mieste judėti bandančiam neregiui. Vis dėlto, Gražvydas pabrėžė, kad su nuoširdžiu ir didesniu visuomenės rūpesčiu tai išgyventi lengviau, nes vis dažniau atsiranda tokių, kurie perspėja, pagelbėja, ne su gailesčiu, o tiesiog iš elementarios empatijos.
Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM primena, kad daugiau informacijos apie prekių ir paslaugųprieinamumą galima rasti interneto svetainėje www.ndt.lt bei įstaigos Facebook profilyje.
