Dalius paskaičiavo, kad Lietuvoje buvo negyvenęs jau 19 metų. Jo klajonės po pasaulį prasidėjo iškart po studijų – iš pradžių dirbo žemės ūkio darbus Danijoje, vėliau anglų kalbos patobulinti išvyko į Australiją, kur dirbo naktinio klubo apsaugininku. Nors darbas buvo naktimis, vyras juokiasi, kad jam kaip tik tiko, nes Europoje tuo metu būna diena. Pasibaigus darbo vizai, jis dar trims mėnesiams užsuko į Japoniją, kur susipažino su žmogumi, paskatinusiu neatidėti į šalį fotografo profesijos. Japonijoje Dalius netgi dalyvavo mėgėjiškame fotokonkurse ir jį laimėjo.
Grįžęs į Lietuvą, jis internetu susipažino su Rita. Vos spėjus jiems vieną kartą pasimatyti gyvai, vėl išvyko į Jungtinę Karalystę (JK) – šįkart dirbti statybose.
„Važiavau į šalį, apie kurią buvau susidaręs įspūdį iš filmų ir knygų, pilnas idealizmo. Tačiau išlipęs labai nusivyliau, nes savo Anglijos neradau. Aišku, vėliau ją pamačiau, bet iš pradžių vaizdas ne toks, kokio tikiesi“, – prisimena pašnekovas.
Poros bendravimas nenutrūko. Dalius, kaip pats sako, jautė – čia jo moteris. O Rita dabar negali patikėti, kad jie sugebėdavo kalbėtis telefonu po 3–4 valandas. Dalius šiems pokalbiams išleisdavo didžiąją dalį pinigų, kuriuos uždirbdavo.
„Yra buvę, kad aš kalbu, o jis iš nuovargio užmiega. Tuomet įsižeidusi padedu ragelį ir galvoju: negi aš tokia nuobodi?“ – prisimena moteris. „O aš atsibundu ir nesuprantu, kas nutiko, kaip tas pokalbis nutrūko“, – antrina jos vyras.
Galiausiai pora nusprendė pabandyti pagyventi kartu. Ritai teko išeiti iš komforto zonos, palikti saugų, gerai apmokamą, nors jau ir pabodusį darbą, bei pradėti savo karjerą iš naujo.
Po kelerių metų mirė Daliaus tėtis, o mama liko gulėti ant patalo. Jai reikėjo priežiūros, tad pora pasiliko Lietuvoje. Rita kaip grafikos dizainerė susirado darbą spaustuvėje, kur susipažino su dabartiniais savo darbdaviais – iki šiol nuotoliniu būdu dirba Londono kompanijoje.
„Lietuvoje mūsų santykiai patyrė krizę. Svarstėme apie tai, kad arba kartu pasistengiame, kad išsaugotume santykius, arba padėkojame vienas kitam ir pasukame skirtingais keliais. Tačiau taip gražiai susitarėme, kad kartu gyvename šešiolika metų ir vis dar vienas kitą laikome už rankų.
Mirus Daliaus mamai, Lietuvoje mūsų niekas nebelaikė, nes mano tėvai taip pat gyvena JK, tad nusprendėme ir mes ten grįžti. Aš dirbau iš namų, o Dalius statybose nuo paprasto darbininko pakilo iki inžinerinių projektų vadovo“, – pasakojo Rita.
– Taigi teko susidurti su britiška darbo kultūra. Kokius įspūdžius iš ten išsinešėte?
Rita: Patiko tai, kad ten kiekvienam suteikiama laisvė kilti karjeroje, jeigu jis tik stengiasi. Iš darbdavių jauti didelį dėkingumą, kad tu dirbi jiems, o ne kitiems. Tas skirtumas, palyginti su Lietuva, labai jaučiasi. Tu gali būti pats paprasčiausias darbininkėlis, bet prie tavęs visada prieis, padėkos, paklaus, kaip tu jautiesi. Labai stiprus dėmesys skiriamas darbo sąlygoms, darbuotojų poreikiams.
Mes supratome, kad esame atvykėliai, ir pagarbiai vertinome jų tradicijas, šventes, jų nuomonę, jų teises.
Kita vertus, mums visada labai sekėsi. Pavyzdžiui, buvau prisiskaičiusi atsiliepimų, kaip baisu Anglijoje gimdyti, kaip personalas neprižiūri gimdyvių, tačiau mano atsiliepimai kuo geriausi. Mes nuolat „pataikydavome“ sutikti gerus žmones. Visą gyvenimą JK prisimenu su didžiuliu dėkingumu tai šaliai ir jos žmonėms.
Britai yra draugiški ir tolerantiški atvykėliams, labai smalsūs, išgirdę, iš kokios šalies esame, domisi, koks čia klimatas, kaip mes gyvename. Aišku, būdavo ir tokių, kurie paklausdavo, ar mes turėjome televizorių, bet tokie klausimai jau daug pasako apie juos pačius.
Kita vertus, mes supratome, kad esame atvykėliai, ir pagarbiai vertinome jų tradicijas, šventes, jų nuomonę, jų teises. Natūralu, kad atvykęs į kitą šalį privalai prisitaikyti prie vietinių žmonių ir išreikšti jiems pagarbą.
– Kas jus maloniai stebino JK ir prie ko buvo sunku prisitaikyti?
Rita: Didžiausią įspūdį padarė bendravimo kultūra, kuri dabar labiausiai rėžia akį Lietuvoje. Pas mus galioja nerašyta taisyklė, kad pirmiausiai aš, o po to – visi kiti. Ten yra atvirkščiai – pirma aš tave praleisiu, tada pats praeisiu. Ir kelyje toks pats požiūris, nes jeigu visi vairuotų taip, kaip pas mus, keliuose kiltų chaosas, jie niekada iš spūsčių neišliptų.
Dalius: Dėl ko skųstis tikrai neturime. Į JK atvykome dar krizės metais, bet sugebėjome gauti paskolą, nusipirkti namą. Tikrai galėjome sau leisti daug. Svarbiausia nesėdėti sudėjus rankų, o ieškoti galimybių. Ir, aišku, reikia dirbti.
– Ir tuomet, kai jau, regis, visiškai apsipratote ir įsitvirtinote, persikraustėte į Ispaniją. Kas paskatino priimti tokį sprendimą?
Rita: Tai, kas JK mums iš tiesų nepatiko, – labai didelis vartotojiškumas. Ten taip aktyviai veikia įvairių akcijų, išpardavimų sistema, kad įprastas britų laisvalaikis savaitgalį – apsipirkimas. Ir jie perka daiktus, nepriklausomai nuo to, ar jiems jų reikia, nes kainos, palyginti su atlyginimu, yra juokingos. Tačiau vėliau lygiai tokia pačia lengva ranka juos išmeta – televizoriai, telefonai keičiami kasmet, drabužiai ir kiti daiktai – vos ne kas kelis mėnesius.
Tai mums nepasirodė didelė vertybė, juolab kad auginame dukrą ir nenorime, kad ji persismelktų tokiais įpročiais.
Eidami saviugdos keliu, mes vis užduodame sau klausimą, ką aš apskritai veikiu šioje planetoje, kokia yra mano paskirtis, kokias atsakomybes prisiimu. Juk ne tam mes esame, kad tik vartotume, t. y. dirbtume, uždirbtume ir gautus pinigus išleistume.
Dalius: Vis nedrąsiai pasvajodavome, kad pasenę ir išėję į pensiją važiuosime gyventi ten, kur šilčiau. Bet po to pagalvojome, kad tos pensijos galime ir nesulaukti, reikia gyventi čia ir dabar.
Todėl palikome komfortišką, patogų gyvenimą JK, pardavėme namą, susikrovėme savo mantą ir išvykome į Maljorką. 2019 m. Velykas atšventėme jau ten. Dukrai tuo metu buvo septyneri, ji pagal britų sistemą jau buvo antrokė.
Rita: Atsimenu, buvo Didysis penktadienis, mes kėlėmės iš Barselonos į Maljorką keltu ir patekome į labai didelę audrą, kad net buvo kilusi mintis – pasieksime salą ar ne? Buvo labai simboliška, kaip biblinio tvano metu.
O kai jau sausumoje įsijungėme mašinoje radiją, pasigavome ispanišką stotį, per kurią labai gražiai dainavo akompanuojant gitarai. Įsiklausę supratome, kad gieda Kryžiaus kelius. Vėl svarstėme – tai palaiminimas ar išbandymas? Tačiau kelias buvo mums palankus.
Maljorkoje jau buvome susiplanavę gyvenimą (aš toliau dirbau nuotoliniu būdu, Dalius turėjo 10 suplanuotų vestuvių fotografavimų), bet prasidėjo pandemija, ir viskas sustojo.
Vieną vakarą susitikome su draugais vokiečiais prie jūros. Jie ruošėsi keisti namą ir klausė, ką mes darysime, gal planuojame grįžti į Lietuvą. Užtikrintai pasakėme, kad neplanuojame. Gal kada nors, bet tikrai dar ne dabar.
Ryte įsijungiu kompiuterį darbui, aišku, pasižiūriu feisbuką ir išmeta man filmą „Šventa žemė“ su Vytautu V.Landsbergiu. Pradedu jį žiūrėti, netrukus prisijungia ir Dalius.
Dalius: Kai filmas baigėsi, pažvelgėme vienas į kitą su ašaromis akyse, ir Rita sako: „Tai važiuojam?“ Sakau: „Važiuojam.“ Tiek ir tereikėjo sprendimui.
Rita: Dar perklausėme dukros, kur ji labiau norėtų vykti – į Angliją ar į Lietuvą. Ji pasirinko Lietuvą. Tą pačią dieną pranešėme naujieną savo tėvams, kitiems artimiesiems. Visiems buvo didelis šokas, tačiau dauguma labai palaikė mūsų sprendimą.
Keletą dienų gyvenome emocijomis, euforijoje, o vėliau ėmė įsijungti protas: o ką mes ten darysime, iš ko gyvensime? Tačiau tuo metu jau buvome susiradę namą Dusetose ir kas mus parveža su visa manta. Taigi protą nutildėme, nes supratome – jeigu pradėsime vadovautis logika, niekur neišjudėsime. Po trijų savaičių jau buvome Lietuvoje.
– Kodėl pasirinkote ne kurį nors iš didžiųjų miestų, o Lietuvos pakraštį – Zarasų rajoną?
Rita: Filme „Šventa žemė“ buvo kalbama apie gimtojo krašto sakralumą. Daliaus tėtis kaip tik kilęs iš Zarasų rajono ir buvo labai prisirišęs prie šio krašto, daug pasakodavo apie jį. Jis net medelius į Rumšiškes, kuriose vėliau gyveno, veždavosi iš Zarasų, nes sakydavo, kad ten jie kitokie. Taip pat Daliaus seneliai ten palaidoti. Be to, Dusetose yra stipri menų mokykla, o mūsų dukra linkusi į dailę, todėl mums tai buvo svarbu.
Dalius: Aš pats, tiesą sakant, vėl svarsčiau keliems mėnesiams išvykti į JK. Buvę darbdaviai kvietė pagelbėti dideliame projekte. Važiuoti nesinorėjo, nes tektų palikti šeimą. Kita vertus, reikėjo darbo, todėl vieną dieną nusprendžiau, kad man reikia kažkokiu būdu gauti konkretų atsakymą – pasilikti Lietuvoje ir ieškoti darbo ar priimti pasiūlymą.
Ryte taip pagalvojau, o vakare parašė pažįstamas, kad vienas iš bendradarbių išeina iš darbo, ir paklausė, ar mane domintų apšvietėjo pozicija Rokiškio kultūros centre. Supratau, kad tai atsakymas. Taigi dabar dirbti važinėju į Rokiškį. Po JK atstumų tokia kasdienė kelionė manęs visiškai nevargina.
– Kaip jaučiatės po tiek laiko sugrįžę į Lietuvą?
Rita: Man truputį rėžia akį pakantumo, kantrybės neturėjimas – tiek keliuose, tiek bendraujant. Norisi, kad žmonės daugiau šypsotųsi.
Dalius: Palyginti su JK, lietuviai turi mažiau vidinės ramybės ir kultūros. Pirmiausiai su tuo susiduriame keliuose, nors Ispanijoje jau turėjome pereinamąjį laikotarpį – jie vairuoja panašiai kaip lietuviai.
Taip pat kartais tenka skambinti į valstybines įstaigas ir klausti informacijos, nes jau nežinome čia galiojančių taisyklių. Valdininkams atrodo, kad užduodame klausimus apie tai, kas yra savaime suprantama, ir suirzę kelia toną, nors mums tai jau nėra savaime suprantama. JK su tokiu požiūriu neteko susidurti.
– Lietuvoje jau praleidote metus. Ar pasiteisino grįžimas į tą šventą žemę?
Rita: Ta pulsacija tikrai yra. Yra pojūtis, kad ji tave sustiprina. Atrodytų, vaikštai paprastu miško takeliu, vedžioji šunį, bet savos šaknys jaučiasi. Ne veltui gimstame tose vietose, sava žemė turi mums kažkokią informaciją.
Dalius: Manau, išvykimas iš Lietuvos mums buvo naudingas, kad atsitrauktume, pažvelgtume iš šalies, praplėstume savo akiratį, įgytume naujų žinių ir patirčių, pagaliau užsiaugintume storesnę odą. Todėl adaptacijos laikotarpis mūsų taip lengvai iš vėžių neišmušė.
Rita: Kaip sakė pas mus svečiavęsis vienuolis, viskas, ką mes pasirenkame, yra teisinga, nes tai mūsų patirtis. Dabar mes pasirinkome būti čia ir tuo mėgaujamės.
Namai pilni draugų, bičiulių, pažįstamų. Čia labai graži bendruomenė kuriasi, persikelia iš Vilniaus daug šviesių žmonių – fotografai, dailininkai. Tikrai nuobodžiauti neturime kada.
Be to, grįžusi į Lietuvą, turėjau galimybę įsitraukti į neuroedukcinius projektus. Vedu grupes moterims, kuriose jos turi galimybę geriau pažinti save, išmokti valdyti emocijas ir mintis, keisti požiūrį ir savo gyvenimo kokybę. Esu dėkinga, kad šią veiklą parėmė savivaldybė, ir norėčiau neuroedukaciją pristatyti dar plačiau, juolab kad dabartinis projektas parodė, kad šių žinių poreikis yra.
– O kas jums svarbiausia kaip šeimai?
Dalius: Kumštis, vienybė. Galvojimas apie tai, ko mums visiems reikia, o ne ko man ar Ritai reikia. Visi išsakome savo nuomonę ir ieškome bendro sprendimo.
Iki šiol mums pavyksta kalbėtis be pakelto tono ir rėkimo.
Kai svarstėme, ar nepasukti skirtingais keliais, mus išgelbėjo kalbėjimasis ir pastangos išgirsti vienas kitą. Susitarėme viską išsakyti tuo metu, kai pasijautėme nepatenkinti, nesinešioti nuoskaudos užantyje ir po mėnesio jos netraukti kaip kozirio. Ir iki šiol mums pavyksta kalbėtis be pakelto tono ir rėkimo.
Pasikalbėję paliekame situaciją praeityje ir daugiau jos vienas kitam neprikaišiojame. Gyvename čia ir dabar. Ir priimame viską taip, kaip tuo metu yra. Jeigu tu žinai, kad dabar lyja, lietaus juk nepakeisi. Gali likti sėdėti namuose, o gali rasti sprendimą tinkamai apsirengti, įšokti į guminius batus ir keliauti į lauką.
Santykiai yra nuolatinis darbas, kad ir kaip tai keistai skambėtų. Jie reikalauja pastangų ir sąmoningumo, nes jeigu viską paleisi savieigai, nežinai, kokia situacija ateis ir kokį mygtuką tavyje paspaus.
Rita: Man šiame kelyje labiausiai pavyko išmokti kantrybės. Ir vis dar mokausi, nes anksčiau jos tikrai neturėjau. Mes laikomės taisyklės, kad pirmame apskritime esame mudu, antrame – dukra, trečiame – tėvai, ketvirtame – broliai, seserys ir t.t. Taigi pirmiausiai atsižvelgiame į mūsų kaip poros, kaip šeimos, poreikius. Ir laikomės nuostatos, kad mes patys už visus kitus geriau žinome, ko mums vienu ar kitu metu reikia.
Abu domimės savišvieta, kad ir skirtingomis metodikomis (aš esu neuroedukatorė, Dalius – jogos instruktorius), todėl labai smagu susėsti ir pasikalbėti. Kuo daugiau skirtingų požiūrio taškų, tuo daugiau įžvalgų.
Beje, daug metų kartu buvome ne tik šeimoje, bet ir kitose veiklose. Kaip asistentė Daliui padėdavau fotografuoti vestuves. Esame ne vieną porą sutuokę, daug porų tapo mūsų draugais. Turėjome idėją Maljorkoje padaryti jų visų susitikimą, bet nespėjome. Taigi idėjų mums netrūksta.
